2020 © Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešoji biblioteka
Burbaičių piliakalnis
Pavadinimas: Burbaičiai Kiti pavadinimai: Piliukas Apskritis: Šiaulių aps. Rajonas: Kelmės r. Seniūnija: Kukečių sen. LKS: N6170366,73; E439447,52 WGS: N55°39'51.3"; E23°02'15.4" Registro nr.: A1318K MC: 24507 Kiti MC: 24508 , 5100 Apsaugos tikslas: Moksliniam pažinimui bei viešajam pažinimui ir naudojimui Rūšis: Piliakalnis su gyvenviete Portalo www.piliakalniai.lt pateikta informacija: piliakalnis yra Kražantės dešiniojo kranto aukštumos kyšulyje, suformuotame Dzindziuko upelio santakos. Aikštelė ovali, pailga rytų-vakarų kryptimi, 13x10 m dydžio, 1,5 m aukštesniu rytų galu. Joje rasta grublėtos keramikos. Iš rytų ir pietų aikštelę juosia 8 m aukščio, 34 m pločio į kraštus žemėjantis pylimas. Jis aukščiausias pietryčių pusėje, kur jo išorinis 10 m aukščio šlaitas leidžiasi į 30 m ilgio, 20 m pločio ir 2 m gylio griovį. Vakarinėje aikštelės pusėje supiltas 1,5 m aukščio, 10 m pločio pylimas. Vakariniame šlaite, 6 m žemiau pylimo, yra 4 m pločio terasa, einanti visu šiauriniu šlaitu. Šlaitai statūs, 24 m aukščio. Piliakalnis apaugęs smarkiai praretintais lapuočiais. 1992–1994 m. sustabdyta šlaito į Kražantę erozija, į pylimą įrengti laiptai, priešais piliakalnį padaryta lauko estrada. PR piliakalnio papėdėje 3 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta lygios ir grublėtos keramikos. Piliakalnis datuojamas I–II tūkst. pradžia. Pasiekiamas Kelmės–Johampolio keliu (yra 200 m į kairę (šiaurės kryptis)), išvažiavus iš miško, už sodybos. Interneto portalas www.visitsiauliai.lt informuoja, kad piliakalnį 1903 m. tyrinėjo archeologas L. Kšivickis, vėliau (1967 m.) žvalgomuosius archeologinius tyrimus jame atliko Lietuvos istorijos instituto darbuotojai. Aikštelės kultūriniame sluoksnyje rasta lipdytos lygiu ir grublėtu paviršiumi keramikos (radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje). Pasak sudarytojos I. Stankienės (2004), 1961 m. Burbaičių piliakalnį aprašė kraštotyrininkas P. Jagminas. Pasakojimai apie Burbaičių piliakalnį Seni žmonės pasakojo, kad labai seniai kalno viršūnėje buvo gili duobė. Žmonės tikėjo, kad jeigu ateisi ant kalno prie tos bedugnės duobės ir įmesi pinigėlį, tai kitą rytą iš duobės iškils dideli turtai. Tuo žmonės tikėjo ir pinigėlius dažnai mesdavo. O kai nustojo mesti, duobė ir užsivėrė. Taip kalnas niekam savo saugomų turtų ir neatidavė. Pasakojo Stanislava Andriulienė, užrašė Loreta Jasulaitienė Pasakojama, kad toje vietoje stovėjo bažnyčia. Ji nugrimzdo skradžiai žemėn. Net ir dabar žmonės sako, kad iš po žemių girdėti gaidžiai giedant. Kartą buvo norėta nuo Kražantės pusės kalną kasti, bet po kiekvienos nakties vėl viskas būdavo užgriuvę. Žmonės išsigando ir nustojo kasę. Taip pat buvo bandyta kalną arti. Kai vienas žmogus apsėjo Piliuką, po kiek laiko nuėjęs apžiūrėti nieko neberado. Jis pamatė tik vaiko pėdas, daugiau nieko nebelikę... Pasakojo Stanislava Andriulienė, užrašė Loreta Jasulaitienė Kartą gyveno viskuo nepatenkintas milžinas. Draugų jis neturėjo, klajojo po pasaulį ir vis burbėjo, burbėjo: ir tas jam negerai, ir anas negerai. Bevaikščiodamas prisėmė klumpes žemių, atsisėdo pailsėti, išpylė – taip ir atsirado kalvelė, kurią žmonės pavadino Burbos kalnu, o vėliau – Burbaičių piliakalniu. Papasakojo Rita Ščiglinskienė, užrašė Idalija Stankienė Vytautas Vaitkevičius (Vaitkevičius, 1998), remdamasis įvairiais informacijos šaltiniais, nurodo kad yra ir dar kitokių pasakojimų apie piliakalnio atsiradimą: ant kalno nuskendusi švedų bažnyčia, o naktį girdimas jos varpų skambėjimas, net gaidžio giedojimas, kalno bažnyčią užkasė milžinai, Kražantės upė iš kalno išplovė monstranciją (labai puošnus katalikų liturginis reikmuo, kuriame per pamaldas tikintiesiems rodomas ir procesijoje nešiojamas Švenčiausiasis sakramentas) ir kt. Pietinėje piliakalnio pusėje nurodomas akmuo su jame įspausta „pėda“. Bibliografinių nuorodų sąrašas Apie Piliuko (Burbaičių) piliakalnį. [žiūrėta 2021-11-12]. Prieiga per internetą: Piliakalniai ir kalnai (kelmeszemaitesvb.lt) Burbaičiai. [žiūrėta 2021-11-10]. Prieiga per internetą: http://www.piliakalniai.lt/piliakalnis.php?piliakalnis_id=193 Burbaičiai. [žiūrėta 2021-11-12]. Prieiga per internetą: BURBAIČIŲ PILIAKALNIS | visitsiauliai.lt Burbaičiai (2004). Iš Stankienė I. (Sud.). Piliakalniai (p. 20). Kelmė: Kelmės Žemaitės viešoji biblioteka. [žiūrėta2021-11-12]. Prieiga per internetą: Copy of KNYGA - piliakalniai3 (kelmeszemaitesvb.lt) Monstrancija reikšmė. [žiūrėta 2021-11-17]. Prieiga per internetą: https://www.lietuviuzodynas.lt/terminai/Monstrancija Vaitkevičius V. (1998). Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. (p. 455).Vilnius: Diemedžio leidykla.
2020 © Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešoji biblioteka
Burbaičių piliakalnis
Pavadinimas: Burbaičiai Kiti pavadinimai: Piliukas Apskritis: Šiaulių aps. Rajonas: Kelmės r. Seniūnija: Kukečių sen. LKS: N6170366,73; E439447,52 WGS: N55°39'51.3"; E23°02'15.4" Registro nr.: A1318K MC: 24507 Kiti MC: 24508 , 5100 Apsaugos tikslas: Moksliniam pažinimui bei viešajam pažinimui ir naudojimui Rūšis: Piliakalnis su gyvenviete Portalo www.piliakalniai.lt pateikta informacija: piliakalnis yra Kražantės dešiniojo kranto aukštumos kyšulyje, suformuotame Dzindziuko upelio santakos. Aikštelė ovali, pailga rytų-vakarų kryptimi, 13x10 m dydžio, 1,5 m aukštesniu rytų galu. Joje rasta grublėtos keramikos. Iš rytų ir pietų aikštelę juosia 8 m aukščio, 34 m pločio į kraštus žemėjantis pylimas. Jis aukščiausias pietryčių pusėje, kur jo išorinis 10 m aukščio šlaitas leidžiasi į 30 m ilgio, 20 m pločio ir 2 m gylio griovį. Vakarinėje aikštelės pusėje supiltas 1,5 m aukščio, 10 m pločio pylimas. Vakariniame šlaite, 6 m žemiau pylimo, yra 4 m pločio terasa, einanti visu šiauriniu šlaitu. Šlaitai statūs, 24 m aukščio. Piliakalnis apaugęs smarkiai praretintais lapuočiais. 1992–1994 m. sustabdyta šlaito į Kražantę erozija, į pylimą įrengti laiptai, priešais piliakalnį padaryta lauko estrada. PR piliakalnio papėdėje 3 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta lygios ir grublėtos keramikos. Piliakalnis datuojamas I–II tūkst. pradžia. Pasiekiamas Kelmės–Johampolio keliu (yra 200 m į kairę (šiaurės kryptis)), išvažiavus iš miško, už sodybos. Interneto portalas www.visitsiauliai.lt informuoja, kad piliakalnį 1903 m. tyrinėjo archeologas L. Kšivickis, vėliau (1967 m.) žvalgomuosius archeologinius tyrimus jame atliko Lietuvos istorijos instituto darbuotojai. Aikštelės kultūriniame sluoksnyje rasta lipdytos lygiu ir grublėtu paviršiumi keramikos (radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje). Pasak sudarytojos I. Stankienės (2004), 1961 m. Burbaičių piliakalnį aprašė kraštotyrininkas P. Jagminas. Pasakojimai apie Burbaičių piliakalnį Seni žmonės pasakojo, kad labai seniai kalno viršūnėje buvo gili duobė. Žmonės tikėjo, kad jeigu ateisi ant kalno prie tos bedugnės duobės ir įmesi pinigėlį, tai kitą rytą iš duobės iškils dideli turtai. Tuo žmonės tikėjo ir pinigėlius dažnai mesdavo. O kai nustojo mesti, duobė ir užsivėrė. Taip kalnas niekam savo saugomų turtų ir neatidavė. Pasakojo Stanislava Andriulienė, užrašė Loreta Jasulaitienė Pasakojama, kad toje vietoje stovėjo bažnyčia. Ji nugrimzdo skradžiai žemėn. Net ir dabar žmonės sako, kad iš po žemių girdėti gaidžiai giedant. Kartą buvo norėta nuo Kražantės pusės kalną kasti, bet po kiekvienos nakties vėl viskas būdavo užgriuvę. Žmonės išsigando ir nustojo kasę. Taip pat buvo bandyta kalną arti. Kai vienas žmogus apsėjo Piliuką, po kiek laiko nuėjęs apžiūrėti nieko neberado. Jis pamatė tik vaiko pėdas, daugiau nieko nebelikę... Pasakojo Stanislava Andriulienė, užrašė Loreta Jasulaitienė Kartą gyveno viskuo nepatenkintas milžinas. Draugų jis neturėjo, klajojo po pasaulį ir vis burbėjo, burbėjo: ir tas jam negerai, ir anas negerai. Bevaikščiodamas prisėmė klumpes žemių, atsisėdo pailsėti, išpylė – taip ir atsirado kalvelė, kurią žmonės pavadino Burbos kalnu, o vėliau – Burbaičių piliakalniu. Papasakojo Rita Ščiglinskienė, užrašė Idalija Stankienė Vytautas Vaitkevičius (Vaitkevičius, 1998), remdamasis įvairiais informacijos šaltiniais, nurodo kad yra ir dar kitokių pasakojimų apie piliakalnio atsiradimą: ant kalno nuskendusi švedų bažnyčia, o naktį girdimas jos varpų skambėjimas, net gaidžio giedojimas, kalno bažnyčią užkasė milžinai, Kražantės upė iš kalno išplovė monstranciją (labai puošnus katalikų liturginis reikmuo, kuriame per pamaldas tikintiesiems rodomas ir procesijoje nešiojamas Švenčiausiasis sakramentas) ir kt. Pietinėje piliakalnio pusėje nurodomas akmuo su jame įspausta „pėda“. Bibliografinių nuorodų sąrašas Apie Piliuko (Burbaičių) piliakalnį. [žiūrėta 2021-11-12]. Prieiga per internetą: Piliakalniai ir kalnai (kelmeszemaitesvb.lt) Burbaičiai. [žiūrėta 2021-11-10]. Prieiga per internetą: http://www.piliakalniai.lt/piliakalnis.php?piliakalnis_id=193 Burbaičiai. [žiūrėta 2021-11-12]. Prieiga per internetą: BURBAIČIŲ PILIAKALNIS | visitsiauliai.lt Burbaičiai (2004). Iš Stankienė I. (Sud.). Piliakalniai (p. 20). Kelmė: Kelmės Žemaitės viešoji biblioteka. [žiūrėta2021-11-12]. Prieiga per internetą: Copy of KNYGA - piliakalniai3 (kelmeszemaitesvb.lt) Monstrancija reikšmė. [žiūrėta 2021-11-17]. Prieiga per internetą: https://www.lietuviuzodynas.lt/terminai/Monstrancija Vaitkevičius V. (1998). Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. (p. 455).Vilnius: Diemedžio leidykla.
