Kalniškių piliakalnis

Pavadinimas: Kalniškiai Kiti pavadinimai: Biržės kalnas, Biržės pilis, Spakainastis Apskritis: Šiaulių aps. Rajonas: Kelmės r. Seniūnija: Šaukėnų sen. LKS: N6190396,50; E428512,59 WGS: N55°50'33.6"; E22°51'31.0" Registro nr.: A1326K MC: 24511 Kiti MC: 24512 , 5121 Apsaugos tikslas: Moksliniam pažinimui bei viešajam pažinimui ir naudojimui Rūšis: Piliakalnis su gyvenviete Portalo www.piliakalniai.lt pateikta informacija: piliakalnis (Biržės kalnas) yra Ventos kairiojo kranto aukštumos kyšulyje. Aikštelė ovali, pailga rytų- vakarų kryptimi, 23x19 m dydžio. Jos vakarinį kraštą juosia 4 m aukščio, 24 m pločio pylimas, kurio išorinis 4,5 m aukščio šlaitas leidžiasi į 40 m ilgio, 7 m pločio, 3 m gylio griovį. Aikštelės rytiniame krašte yra 1,5 m aukščio, 11 m pločio pylimas. Pylimas ėjęs ir aikštelės šiauriniu kraštu (sunaikintas). Šlaitai statūs, 11 m aukščio. Medžiai nukirsti, auga atžalos. Piliakalnis minimas ir Spakainasties vardu. 150 m į pietryčius nuo piliakalnio yra 6 ha ploto I tūkst. antros pusės papėdės gyvenvietė (tyrinėta 1998 m.). Joje rastas iki 1 m storio kultūrinis sluoksnis su gyvulių kaulais, lygia keramika, akmeniniu trintuvu. Piliakalnis datuojamas I–II tūkst. pradžia. Pasiekiamas Užvenčio–Kuršėnų plentu (159) nuo sankryžos Ramučiuose pavažiavus 1,3 km, kaimo šiaurinėje dalyje esančiu asfaltuotu keliu pavažiavus į kairę (į vakarus) 400 m, toliau į dešinę (šiaurės kryptis) 100 m ir gale vėl į kairę (vakarų kryptis) 50 m (yra kairėje). Žinomas lietuvių etnografas, kraštotyrininkas Balys Buračas, 1930 m. lankęs Kalniškių piliakalnį, rašė: „Piliakalnis yra netoli Spakainasties (Ramuvos) dvaro, 4 km nuo Šaukėnų, ne per toli Ventos upės, už kokių 300–400 metrų nuo upės. Dabar apie piliakalnį sausuma, piliakalnis iš visur prieinamas <...> padarytas iš buvusių kalnelių, nukasus ir supylus pagal reikalą. Formos atžvilgiu, kaip ir daugelis mūsų piliakalnių, yra panašus į balną – su įdubimu per vidurį kalno“ (Buračas, 2011, p.126). Balys Buračas yra užrašęs įdomų faktą, kad pasak Šaukėnų dvaro savininko Gorskio, apie 1696–1807 metus, kada Lietuvoje teismai raganas teisė mirties bausme ir jas sudegindavo, tai ir ant Kalniškių piliakalnio jos buvo deginamos. Balys Buračas rašo, kad „minėtas asmuo [t. y. Gorskis] ir dokumentus turėjęs apie sudegintųjų raganų mirties dekretą. Dokumentai buvę tikrai originalai. Juose buvo išvardyta sudeginti nuteistų raganų vardai, pavardės ir jų gyvenamoji vieta.“ (Buračas, 2011, p.128). Pagal I. Stankienės surinktą informaciją (Piliakalniai, 2004), 1905 m. piliakalnį tyrinėjo archeologas L. Kšivickis, 1965 m. piliakalnio pasą sudarė kraštotyrininkas P. Jagminas. Pasakojimai apie Kalniškių piliakalnį Dar senovės baudžiavų laikais pas piliakalnį stovėjęs dvaro klojimas. Klojime dažnai gandindavę, dėl to niekas ten naktį nedrįsdavęs eiti. Kartą vienas drąsuolis nuėjęs į jaują miegoti. Tai nebuvo bet kuris darbininkas, bet pasižymįs stropumu ir nebaime jaunuolis. <...> Jaujoje sutikęs nepažįstamą žmogystą, kuri nieko pikta nedariusi, bet pažadėjusi parodyti Biržies piliakalnyje esančius didelius skarbus paslėptus. Jaunąjį drąsuolį nepažįstamoji žmogysta nusivedė pas kalną (kaip žemaičiai sako – „pas pilę“) ir parodė aukso pinigų krūvas. Drąsus vyras tuojau parbėgęs namo, pasikinkęs arklį, susisėmęs pinigus ir parsivežęs namo. Tačiau tie pinigai, sako, greit iš jo paskiau išėjo. Vieną kartą seniau vaikai šventadienį, pačioje dvylikėje, matę iš Biržies kalno išeinant kunigą bažnytiniais rūbais su procesijomis. Kiti matę esą ponus su pakinkytais arkliais vežime po kalnu pavažiuojant. Arba vėl matę kokį poną vaikščiojant apie pilę ir raktais žvanginant, kuris paskui atsirakinęs geležines duris ir įėjęs į patį kalną, daugiau ir nebeišėjęs. Seniau dar kalne būdavusi matyti kažkokia kiauruma ir iš jos eidavę kažin kokie balsai. Kada Šaukėnų bažnyčioj skambindavo varpus, tai ir iš kalno atsiliepdavęs varpų skambėjimas. Taip yra todėl, kad po kalnu esanti įgriuvusi bažnyčia ir įgriuvusios bažnyčios varpai kalne atsiliepią. Vėliau kalno skylei užgriuvus ir varpų skambinimas kalne nutilęs. Kad kalne yra bažnyčia, tai rodą ir pas kalną esantys seni kapukai. Kiti sako, kad po kalnu ar kalne esąs ežeras ar kitas koks vanduo, dėl to kalno niekas nė kasti negalįs. Užrašė Balys Buračas (2011, p.127,128) Vytautas Vaitkevičius, remdamasis įvairiais informacijos šaltiniais, nurodo, kad „ant kalno yra stovėjusi švedų bažnyčia, kuri „užgriuvo“ <...> dažnai ant kalno girdėdavosi skambinant varpais, kartais bliaudavę ožkos, kartais „išeidavęs“ viesulas. <...>Milvydų dvaro ponas buvo pradėjęs kalną kasti, bet jam prisisapnavo, kad darbą mestų – jeigu nemesiąs, „viskas apeis vandeniu“ (Vaitkevičius, 1998, p.468). Bibliografinių nuorodų sąrašas Kalniškiai. [žiūrėta 2021-09-21]. Prieiga per internetą: http://www.piliakalniai.lt/piliakalnis.php?piliakalnis_id=198 Kalniškiai (2004). Iš Stankienė I. (Sud.) Piliakalniai (p. 24). Kelmė: Kelmės Žemaitės viešoji biblioteka. [žiūrėta 2021-09-22]. Prieiga per internetą: Copy of KNYGA - piliakalniai3 (kelmeszemaitesvb.lt) Kalniškių piliakalnis (2011). Iš Buračas B., Lietuvos piliakalniai (p. 126–128). Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus. Vaitkevičius V. (1998). Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. (p. 468).Vilnius: Diemedžio leidykla.