Nekilnojamosios kultūros vertybės: Kelmės rajono bažnyčios
2020 © Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešoji biblioteka

Kelmės Švč. Mergelės

Marijos Ėmimo į dangų

bažnyčia

Ilgą laiką buvo manoma, kad pirmoji bažnyčia Kelmėje buvo pradėta statyti (ar net pastatyta) 1416 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas antrą kartą besilankydamas Žemaitijoje neaplenkė Kelmės. Čia, anot V. Rimkaus, įsteigė parapiją ir įsakė pastatyti bažnyčią (Kelmės kraštas, 1997). Manoma, kad ši informacija atkeliavo M. Valančiaus „Žemaičių vyskupystės“. Tačiau A. Dubonis teigia, „kad tai yra dokumentais nepagrįsta informacija, todėl buvo atidžiai išnagrinėta Žemaičių vyskupystei didžiulį darbą paskyrusio lenkų istoriko Grzegorzo Blaszczyko. Jis įrodo, kad įsivėlė klaida, nes buvo neteisingai perskaitytos ir interpretuotos Žemaitijos vyskupystės įkūrimui skirtos Jono Dlugošo Lenkijos istorijos“ (Kada įkurta Kelmė, 2001, vasario 17). Pasak A. Dubonio, pirmieji seniausi, ir jau patikimesni duomenys apie Kelmės bažnyčią yra tokie, kad ji pastatyta 1484 m., Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero valia (Kada įkurta Kelmė, 2001). Tuo tarpu, pasak D. Ramonienės, 1484 m. Kelmėje buvo pastatyta jau antroji bažnyčia, nes pirmosios gyvavimo laikas gana neilgas, spėjama, kad ji sudegė (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008). Tačiau jau tikrai aišku, kad 1507 m. didikas Albertas Orvidavičius užrašė beneficiją altarijai prie bažnyčios steigti. Bažnyčia buvusi medinė, todėl 1591 m. ji buvo apgriuvusi ir reikalavo remonto. Nuo XVI amžiaus Žemaitijoje ėmė plisti reformacijos idėjos. 1581 m. į Kelmę atkeltas klebonas Benediktas Kotarskis, susipykęs su vyskupu Merkeliu Giedraičiu, metė kunigystę, todėl kurį laiką bažnyčia tiesiog neveikė. 1591 m. Kelmę su visais kaimais nupirko protestantizmo šalininkas Jonas Gruževskis. Anot V. Rimkaus, jis „ėmėsi aktyvios religinės kovos“ (Kelmės kraštas, 1997, p. 227): nugriovė seną bažnyčią, pastatė naują medinę, 1596 m. įkūrė protestantų parapiją. Manoma, kad tai buvo pirmoji Žemaitijoje įkurta reformatų bendruomenė. Tačiau vyskupų M. Giedraičio ir M. Paco pastangomis, katalikų įtaka vėl pradėjo stiprėti. Kelmės bažnyčios grąžinimo byla pradėta 1606 m., kai Varnių katedros kanauninkas Jonas Kazakevičius apskundė Gruževskį, pasak V. Rimkaus, „kaltindamas bažnyčios ir jos žemės užgrobimu“ (Kelmės kraštas, 1997, p. 227) ir padavė į Raseinių teismą. Jame kanauninką rėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavininkas, Telšių pavieto seniūnas, Tytuvėnų valdytojas Andriejus Valavičius, tačiau tik 1608 m., bylai pasiekus Aukščiausiąjį Lietuvos teismą Vilniuje, Tribunolas priėmė sprendimą, palankų katalikams, todėl 1609 m. rugpjūčio 11 d. dekretu jie atsiėmė ne tik bažnyčią, bet, pasak D. Ramonienės (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008), kartu atgavo ir žemę, be to „Gruževskiai taip pat sumokėjo 60 kapų lietuviškų grašių sunykusius ar sugadintus liturginius reikmenis ir bažnytinę įrangą“ (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008, p. 28). Tai buvo pirmoji Žemaitijoje protestantų atgauta bažnyčia. 1613 m. Kelmėje kilo didelis gaisras, kurio metu atgautoji medinė bažnyčia sudegė, o kurį laiką tikintieji neturėjo kur melstis. 1648 m. pastatyta jau ketvirtoji bažnyčia. 1636 m. vyskupas J. Tiškevičius vyskupijas suskirstė į dekanatus, Kelmė priskirta Kražių dekanatui. Ši bažnyčia veikė neilgą laiką – buvo sugriauta per 1655 m. švedų kariuomenės antpuolį arba sunyko savaime. 1672 m. Kelmėje bažnyčia vėl pastatyta, tačiau ši, jau penktoji bažnyčia 1745–1746 m. buvo perstatyta. Ji išliko iki XX a. pradžios. 1901 m. ši medinė bažnyčia nugriauta, ir, pasak D. Ramonienės (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008), klebonaujant kunigui Petrui Janušauskui, 1902 m. birželio 9 d. padėtas kertinis akmuo naujos bažnyčios statybai. Bažnyčia buvo statoma apie septynerius metus ir kainavo apie 70 000 rublių. 1908 m. spalio 19 d. ji pašventinta. Tačiau Kelmės bažnyčią persekiojo visokios nelaimės 1921 m. kilęs gaisras suniokojo stogą, jis suremontuotas per metus. Neogotikinio stiliaus bažnyčią projektavo Stokholmo aukštosios architektūros mokyklos auklėtinis Karlas Edvardas Strandmanas. Bažnyčia priskiriama vienabokščių statinių tipui, yra lotyniškojo kryžiaus plano, su trisiene apside. Interjeras vientisas, dekoras saikingas. Didysis altorius parvežtas Prancūzijos, šoniniai altoriai ir sakykla pagaminti Latvijoje. Kairiajam Švč. Jėzaus Širdies altoriui šv. Pranciškaus paveikslą 1926 m. nutapė dailininkė Sofija Dembovskytė-Riomerienė, dešiniajam altoriui šv. Jurgio paveikslą dailininkas Zigmas Petravičius. Būtina paminėti 1930 ar 1931 m. tapytą Adolfo Valeškos paveikslą „Vytautas priima Kelmės bažnyčios projektą“, išlikusį XIX a. liaudiško stiliaus Nukryžiuotojo skulptūrą bei žalvarinį gotikinių proporcijų XV a. pirmosios pusės varpą, kuris nulietas Prūsijoje ar ten atvykusio meistro. Pasak D. Ramonienės, „šio laikotarpio varpų Lietuvoje išliko vos keli“ (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008, p. 36). 1993 m. gegužės 20 d. Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Bibliografinių nuorodų sąrašas Dubonis A. (2001, vasario 17). Kada įkurta Kelmė. Bičiulis. Kelmės katalikų bažnyčia (2000). Iš Maldos namai Kelmės rajone. Kelmė: Kelmės Žemaitės viešoji biblioteka. Ramonienė D. (2008). Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Klajumienė D. (Sud.), Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai (p. 25–39). Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla. Rimkus V. (1997). Kelmė. Iš Kelmės kraštas: straipsnių rinkinys (p.224–242). Vilnius: Atkula.
Nekilnojamosios kultūros vertybės: Kelmės rajono bažnyčios
2020 © Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešoji biblioteka

Kelmės Švč. Mergelės

Marijos Ėmimo į dangų

bažnyčia

Ilgą laiką buvo manoma, kad pirmoji bažnyčia Kelmėje buvo pradėta statyti (ar net pastatyta) 1416 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas antrą kartą besilankydamas Žemaitijoje neaplenkė Kelmės. Čia, anot V. Rimkaus, įsteigė parapiją ir įsakė pastatyti bažnyčią (Kelmės kraštas, 1997). Manoma, kad ši informacija atkeliavo M. Valančiaus „Žemaičių vyskupystės“. Tačiau A. Dubonis teigia, „kad tai yra dokumentais nepagrįsta informacija, todėl buvo atidžiai išnagrinėta Žemaičių vyskupystei didžiulį darbą paskyrusio lenkų istoriko Grzegorzo Blaszczyko. Jis įrodo, kad įsivėlė klaida, nes buvo neteisingai perskaitytos ir interpretuotos Žemaitijos vyskupystės įkūrimui skirtos Jono Dlugošo Lenkijos istorijos“ (Kada įkurta Kelmė, 2001, vasario 17). Pasak A. Dubonio, pirmieji seniausi, ir jau patikimesni duomenys apie Kelmės bažnyčią yra tokie, kad ji pastatyta 1484 m., Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero valia (Kada įkurta Kelmė, 2001). Tuo tarpu, pasak D. Ramonienės, 1484 m. Kelmėje buvo pastatyta jau antroji bažnyčia, nes pirmosios gyvavimo laikas gana neilgas, spėjama, kad ji sudegė (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008). Tačiau jau tikrai aišku, kad 1507 m. didikas Albertas Orvidavičius užrašė beneficiją altarijai prie bažnyčios steigti. Bažnyčia buvusi medinė, todėl 1591 m. ji buvo apgriuvusi ir reikalavo remonto. Nuo XVI amžiaus Žemaitijoje ėmė plisti reformacijos idėjos. 1581 m. į Kelmę atkeltas klebonas Benediktas Kotarskis, susipykęs su vyskupu Merkeliu Giedraičiu, metė kunigystę, todėl kurį laiką bažnyčia tiesiog neveikė. 1591 m. Kelmę su visais kaimais nupirko protestantizmo šalininkas Jonas Gruževskis. Anot V. Rimkaus, jis „ėmėsi aktyvios religinės kovos“ (Kelmės kraštas, 1997, p. 227): nugriovė seną bažnyčią, pastatė naują medinę, 1596 m. įkūrė protestantų parapiją. Manoma, kad tai buvo pirmoji Žemaitijoje įkurta reformatų bendruomenė. Tačiau vyskupų M. Giedraičio ir M. Paco pastangomis, katalikų įtaka vėl pradėjo stiprėti. Kelmės bažnyčios grąžinimo byla pradėta 1606 m., kai Varnių katedros kanauninkas Jonas Kazakevičius apskundė Gruževskį, pasak V. Rimkaus, „kaltindamas bažnyčios ir jos žemės užgrobimu“ (Kelmės kraštas, 1997, p. 227) ir padavė į Raseinių teismą. Jame kanauninką rėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavininkas, Telšių pavieto seniūnas, Tytuvėnų valdytojas Andriejus Valavičius, tačiau tik 1608 m., bylai pasiekus Aukščiausiąjį Lietuvos teismą Vilniuje, Tribunolas priėmė sprendimą, palankų katalikams, todėl 1609 m. rugpjūčio 11 d. dekretu jie atsiėmė ne tik bažnyčią, bet, pasak D. Ramonienės (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008), kartu atgavo ir žemę, be to „Gruževskiai taip pat sumokėjo 60 kapų lietuviškų grašių sunykusius ar sugadintus liturginius reikmenis ir bažnytinę įrangą“ (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008, p. 28). Tai buvo pirmoji Žemaitijoje protestantų atgauta bažnyčia. 1613 m. Kelmėje kilo didelis gaisras, kurio metu atgautoji medinė bažnyčia sudegė, o kurį laiką tikintieji neturėjo kur melstis. 1648 m. pastatyta jau ketvirtoji bažnyčia. 1636 m. vyskupas J. Tiškevičius vyskupijas suskirstė į dekanatus, Kelmė priskirta Kražių dekanatui. Ši bažnyčia veikė neilgą laiką buvo sugriauta per 1655 m. švedų kariuomenės antpuolį arba sunyko savaime. 1672 m. Kelmėje bažnyčia vėl pastatyta, tačiau ši, jau penktoji bažnyčia 1745–1746 m. buvo perstatyta. Ji išliko iki XX a. pradžios. 1901 m. ši medinė bažnyčia nugriauta, ir, pasak D. Ramonienės (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008), klebonaujant kunigui Petrui Janušauskui, 1902 m. birželio 9 d. padėtas kertinis akmuo naujos bažnyčios statybai. Bažnyčia buvo statoma apie septynerius metus ir kainavo apie 70 000 rublių. 1908 m. spalio 19 d. ji pašventinta. Tačiau Kelmės bažnyčią persekiojo visokios nelaimės 1921 m. kilęs gaisras suniokojo stogą, jis suremontuotas per metus. Neogotikinio stiliaus bažnyčią projektavo Stokholmo aukštosios architektūros mokyklos auklėtinis Karlas Edvardas Strandmanas. Bažnyčia priskiriama vienabokščių statinių tipui, yra lotyniškojo kryžiaus plano, su trisiene apside. Interjeras vientisas, dekoras saikingas. Didysis altorius parvežtas Prancūzijos, šoniniai altoriai ir sakykla pagaminti Latvijoje. Kairiajam Švč. Jėzaus Širdies altoriui šv. Pranciškaus paveikslą 1926 m. nutapė dailininkė Sofija Dembovskytė-Riomerienė, dešiniajam altoriui šv. Jurgio paveikslą dailininkas Zigmas Petravičius. Būtina paminėti 1930 ar 1931 m. tapytą Adolfo Valeškos paveikslą „Vytautas priima Kelmės bažnyčios projektą“, išlikusį XIX a. liaudiško stiliaus Nukryžiuotojo skulptūrą bei žalvarinį gotikinių proporcijų XV a. pirmosios pusės varpą, kuris nulietas Prūsijoje ar ten atvykusio meistro. Pasak D. Ramonienės, „šio laikotarpio varpų Lietuvoje išliko vos keli“ (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008, p. 36). 1993 m. gegužės 20 d. Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Bibliografinių nuorodų sąrašas Dubonis A. (2001, vasario 17). Kada įkurta Kelmė. Bičiulis. Kelmės katalikų bažnyčia (2000). Maldos namai Kelmės rajone. Kelmė: Kelmės Žemaitės viešoji biblioteka. Ramonienė D. (2008). Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Klajumienė D. (Sud.), Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai (p. 25–39). Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla. Rimkus V. (1997). Kelmė. Kelmės kraštas: straipsnių rinkinys (p.224–242). Vilnius: Atkula.