Kelmės evangelikų

reformatų bažnyčia

Kelmė buvo viena seniausių evangelikų reformatų parapijų Žemaitijoje. Anot M. G. Slavėnienės (Lietuvos evangelikų bažnyčios, 2003), Kelmės reformatų bažnyčia egzistavo maždaug nuo 1550 m. 1591 m. Kelmę nusipirko Jonas Gruževskis. Jis buvo uolus protestantas, 1584 m. vedė taip pat protestantę Sofiją Radziminskaitę. Naujasis Kelmės dvarininkas ėmėsi aršios religinės kovos: nugriovė senąją katalikų bažnyčią (ji tuo metu neturėjo klebono ir todėl neveikė), pastatė naują medinę bažnyčią, pasikvietė protestantų kunigą Zigmantą Lipskį, 1596 m. įkūrė Kelmėje protestantų (kalvinų) parapiją. Tačiau dėl bažnyčios į kovą stojo Varnių kanauninkas Jonas Kazakevičius, kuris apskundė Gruževskį teismui. Čia Kazakevičių rėmė Tytuvėnų valdytojas Andriejus Valavičius. 1609 m. Gruževskis turėjo bažnyčią grąžinti katalikams. Pasak V. Rimkaus (Kelmės kraštas, 1997), 1609 m. mirus Jonui Gruževskiui, Kelmė atiteko sūnui Jurgiui Gruževskiui, o testamente Jonas Gruževskis įpareigojo našlę žmoną Sofiją ir sūnų Jurgį pastatyti protestantų bažnyčią ir ginti jos reikalus. Vykdydamas mirusio tėvo valią, Jurgis Gruževskis pastatydino protestantų bažnyčią, o jos požemiuose palaidojo tėvą. 1613 m. miestelyje kilus gaisrui, sudegė katalikų bažnyčia. Katalikai apkaltino Gruževskius, o už bausmę šie turėjo nugriauti protestantų bažnyčią, kuri stovėjo katalikų žemėje. Po dviejų metų Jurgis Gruževskis medinę bažnyčią pastatė jau savo žemėje, o 1622 m. – pastatė mūrinę. Anot V. Rimkaus (Kelmės kraštas, 1997), Kelmėje buvo įkurta Vyriausioji Žemaitijos reformatų dvasininkų rezidencija. Vėliau istorijos vingiuose Kelmę siaubė švedų armija, gaisrai, tuometiniai miestelio valdytojai ją apleido, ir tik 1756 m., kuomet Kelmė atiteko Marcijonui Gruževskiui, šis pradėjo ja rūpintis. Pasak V. Rimkaus, „Marcijonas Gruževskis, tapęs Kelmės valdovu ir protestantų bažnyčios globėju, suremontavo ir papuošė evangelikų reformatų bažnyčią, pasikvietęs meistrus iš Tilžės“ (Kelmės kraštas, 1997, p. 231). Kaip rašo I. Stankienė, „paskutiniu Kelmės protestantiškųjų tradicijų globėju buvo vėl Jonas Gruževskis, tik kitos kartos“ (Maldos namai Kelmės rajone, 2000, p. 73). Jis Kelmėje gyveno ik pat savo mirties – 1831 m., o su katalikais jis sutarė. Deja, jo dukros perėjo į katalikybę. Tačiau bažnyčia prieškariu dar veikė – nuo 1902 m. joje klebonavo kunigas dr. Konstantinas Kurnatauskas. Anot M. G. Slavėnienės, 1913 m. jis „paskirtas į evangelikų reformatų parapiją Vilniuje su teise toliau aptarnauti Kelmės parapiją. 1914 m. Vilniuje Kurnatauskas vedė Juzefą Stanevičiūtę, 1918 m., bolševikams užėmus Vilnių, grįžo į Kelmę ir ten klebonavo iki 1938 m. (Lietuvos evangelikų bažnyčios, 2003, p. 332). Po antrojo pasaulinio karo Kelmės evangelikų reformatų bažnyčia buvo paversta ir sandėliu, ir baldų parduotuve, ir sporto sale... Tik 1995 m. protestancizmą išpažįstančių kelmiškių ir tuometinio jų vadovo Helmuto Efromo entuziazmo ir triūso dėka, ši bažnyčia buvo pradėta tvarkyti: pirmiausia požemyje įrengta koplyčia, o vėliau suremontuota ir pati bažnyčia. Dėl puikios akustikos Kelmės evangelikų reformatų bažnyčioje vyksta įvairūs koncertai. V. Mogenytė Kelmės evangelikų reformatų bažnyčios architektūrą apibudina taip: „bažnyčia vienanavė, stačiakampio plano, su beveik tokio paties pločio presbiterija, užsibaigiančia trisiene apside. Po presbiterija rūsyje buvo erdvi kripta. Prie pagrindinio fasado centre stovi monumentalus aukštas kvadratinio plano bokštas. Visų patalpų perdangos skliautinės. Nava ir presbiterija dengtos kryžminiais skliautais, kurie dekoruoti siauromis tinko nerviūromis, imituojančiomis žvaigždžių piešinį. Nerviūros kampuose sueina į piliastrus, kurių kapitelių ir bazių profiliai renesansiniai. Apsidę nuo navos skiria arka. Bokšto pirmame aukšte – prieangis kryžminiais skliautais, iš kurio mūriniais sraigtiniais laiptais patenkama į bokšto patalpas ir į pastogę; antrame aukšte yra vargonų choras“ (http://www.autc.lt/lt/architekturos- objektai/703). Tarpukariu evangelikų reformatų bažnyčioje pamaldos vykdavo ir liuteronams. Pasak, M. G. Slavėnienės, „liuteronai Kelmėje ir Seirijuose neturėjo savo bažnyčių, tad juos aptarnaudavo reformatų kunigai“ (Lietuvos evangelikų bažnyčios, 2003, p. 382). 1997 m. gruodžio 31 d. Kelmės evangelikų reformatų bažnyčia įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Bibliografinių nuorodų sąrašas Kelmės evangelikų-reformatų bažnyčia (kirchė) (2000). Iš Stankienė I. (Sud.) Maldos namai Kelmės rajone (p.73–74). Kelmė: Kelmės Žemaitės viešoji biblioteka. Rimkus V. (1997). Kelmė Iš Kelmės kraštas: straipsnių rinkinys (p. 224–242). Vilnius: Atkula. Slavinskienė M. G. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia 1915–1940 m. (2003). Iš A. Hermann (Sud.), Lietuvos evangelikų bažnyčios: istorijos metmenys (p. 331 – 332).Vilnius: Baltos lankos. Mogenytė V. Kelmės evangelikų reformatų bažnyčia. [žiūrėta 2020 09 07]. Prieiga per internetą: http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/703