2020 © Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešoji biblioteka
Medžiokalnio kalnas (alkakalnis)
Pavadinimas: Medžiokalnis Apskritis: Šiaulių aps. Rajonas: Kelmės r. Seniūnija: Kražių sen., Pamedžiokalnio k. Unikalus objekto kodas 17166 Vertė Istorinė, mitologinė, sakralinė Portalo https://www.pamatyklietuvoje.lt pateikta informacija: Medžiokalnis – tai kalva, esanti Kražių seniūnijoje, Kražantės upės slėnyje, apaugusi lapuočių mišku, kuriame vyrauja ąžuolai. Tai gamtos sukurta plokščia viršūnė. Šiaurinė jos dalis yra kiek aukštesnė, pasisukusi į vakarų pusę. Pasak Vykinto Vaitkevičiaus (1998), Medžiokalnis esantis daugiau nei 950 m į šiaurę nuo Kražių bažnyčios, 400 m į šiaurės rytus nuo Kražantės upės kairiojo kranto, į rytus nuo kelio Kražiai–Pamedžiokalnis–Kalnyčiai. Plokštikalnis 900 m ilgio šiaurės–pietų kryptimi ir 550 m pločio rytų–vakarų kryptimi. Pagal V. Vaitkevičiaus (1998) pateiktą informaciją, ant kalno jodinėdavo ponai, medžiodavo zuikius, nuo to ir kilęs kalvos pavadinimas. Pagal portalo https://turizmogidas.lt/ pateiktą informaciją, čia ilsėdavosi karalius Žygimantas Augustas, kunigaikščiai Kęsgailos, Radvilos, Chodkevičiai, o tarpukario laikotarpiu Medžiokalnyje pradėta statyti kryžius, kurie kelis kartus buvo perstatyti. Visuotinė lietuvių enciklopedija (www.vle.lt) nurodo, kad Kražių Medžiokalnio šventvietės-alkakalnio šlaitai 12–15 m aukščio, ant jos – stebuklingas ąžuolas ir šaltinis. Pasak V. Vaitkevičiaus (1998), šaltinis tryškęs iš senos pušies stuobrio, tačiau ir ąžuolo (38 cm skersmuo, 16 m aukštis) priekelmyje buvusi kiaurymė, iš kur veržėsi vanduo. Padavimai pasakoja, kad po ąžuolu buvo kūrenama šventoji ugnis, stovėjo deivės Medeinės statula. Dažnai moterys ir merginos (būtinai tik naktimis) eidavo klūpomis apie stebuklingą ąžuolą, prašydamos įvairių malonių (ištekėti, susilaukti įpėdinių, sveikatos), šaltinio vandeniu gydydavosi akis, žegnodavosi su vandeniu. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Medžiokalnį aplankęs žinomas kraštotyrininkas, fotografas, žurnalistas Balys Buračas rašo, kad, pasak žmonių, kalnas yra nepaprastas, „dar ir todėl, kad ant tokio aukšto, vien iš sauso žvyro susidedančio kalno nuo amžių auga ąžuolų miškas. Ir nuostabu, kad tas miškas nei džiūsta, nei auga – jis toks pat, kaip senieji žmonės prisimena iš savo kūdikystės“ (2011, p.142). V. Vaitkevičiaus (1998) pateikia įdomios, senų žmonių pasakojimų pagrindu surinktos informacijos: prie ąžuolo ir šaltinio buvusi pastatyta koplyčia (nugriauta per Pirmąjį pasaulinį karą), kur kunigas laikydavo mišias, esą Medžiokalnyje randama druskos, o iš kalno požemiai eina į Kražius ir Linkaučius. Eugenijus Danilavičius (1984) rašo, kad į Medžiokalnį mėgdavęs įkopti 1617–1619 m. Kražių jėzuitų kolegijoje poetiką dėstęs vienas didžiausių to meto Europos poetų Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Sakoma, kad šis lotyniškai rašęs „dainius ant didžiulio Medžiokalnyje augusio ąžuolo buvo išpjaustęs vieną savo eilių posmą“ (p. 24), tačiau praėjus daugiau nei šimtmečiui, to ąžuolo ieškojęs poetas Dionizas Poška, bet ąžuolai jau buvę iškirsti, o D. Poška viename savo eilėraščių apgailestavo: Sarbijauskis ties Kražiais Medžiokalny rašė Ant ąžuolo, bet dabar iškirto, ištašė... Medžiokalnio botaninis draustinis užima 79 ha plotą. Čia auga 335 augalų rūšys, iš kurių 12 rūšių yra saugoma. Botaniniu draustiniu ši kalva buvo paskelbta nuo 1960 m. Šiandien Medžiokalnis yra pamėgta Kražių bendruomenės susibūrimo vieta. Čia kasmet vyksta įvairios šventės, koncertai, kiti renginiai. Padavimai apie Medžiokalnį Žiloje senovėje turtingajam Gražiui žynys išpranašavo: jeigu jis nori gyvenimą pabaigti laimingas būdamas, turi gražioje miškingoje vietoje pastatyti dvarą ir priversti sau tarnauti visus aplinkinius žmones. Gražys pasikvietė išmanančius žmones, kad surastų tinkamą vietą. Išrinko išminčiai gražią, miškais apaugusią vietovę ant Kražantės kranto. Ir tarė išmintingą žodį, kad pilį reikia statyti ant Medžiokalnio. Todėl Gražys įsakė iškirsti ąžuolyną, visus galingus šimtamečius ąžuolus, kuriais buvo apaugęs Medžiokalnis. Kad ir išmintingi buvo išminčiai, patarę čia statyti pilį, bet ir jie nežinojo, kad šis ąžuolynas yra šventas ir gyvena jame medžioklės ir miškų globėja dievaitė Medeinė. Supyko dievaitė ir vos tik pastatyton pilin atvedė galingus priešus, kurie pilį sudegino, sunaikino. O žmonės šią vietovę pavadino Gražiais, bet per laiką pavadinimas apsitrynė ir paliko Kražiai. Pasakojo Janina Kasčiauskaitė Medžioima* Tuo vardu mūsų liaudies padavimai plačiai mini deivę, globojančią medžioklę. Žmonės ją vaizduojasi kaip merginą su vyrišku veidu, apsigaubusią meškos kailiu, su lanku ant pečių. Vietos padavimas sako, kad Žemaičiuose, Raseinių apskrityje, prie Kražių miestelio, kairėje Kražantės upės pusėje, ant kalno vardu Medžiokalnio, poeto Sarbievijaus pamėgtoje vietoje, buvusi deivės Medžioimos šventykla. Ten, kaip žmonės pasakoja ir nūnai ji tarpais pasirodanti – liūdna, apsiverkusi, be lanko ir meškos kailio. Jos žodžiai, kuriais prakalbanti į praeivius, esą tokie: „Lietuva yra miškuose! Kirskit miškus; iškirskite miškus – nebus Lietuvos. Kirskit! Kirskit!“ Liudvikas Adomas Jucevičius *Tokio vardo mitinė būtybė ligi šiol nėra užfiksuota. Narbutas duoda dvi to pavadinimo lytis – medzioima, reiškiančią Laimą, ir medziojna – miškų nimfą. Pastabos ir paaiškinimai (1959). Iš Jucevičius, L. A. Raštai (p. 624). Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla. Pasakojimas apie Joninių šventę Medžiokalnyje Nuo seno Medžiokalnyje buvo švenčiamos Joninės. Deivė Kupolė su dukra Rasa trumpiausią metų naktį, vienąkart per metus, pasirodydavo prie Medeinės laužo su surinktomis žolelėmis, kurios gydančios nuo įvairiausių ligų. Taip pradėjo žmonės rinkti vaistažoles, išmoko jomis gydytis. Retėjant miškams, vaidilutės Medžiokalnį apleido. Iškeliavo ir Kupolė, o likusi tik Rasa, nuolat ieškanti deivės Mildos jai dovanoto žiedo, kurį buvo pametusi tankiame papartyne. Užrašė N. Petrošiutė Bibliografinių nuorodų sąrašas Buračas, B. (2011). Lietuvos piliakalniai . (p. 142). Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus. Danilavičius, E. (1984). Šlamėkit, ąžuolai. (p. 24). Vilnius: Vaga. Jucevičius, L. A. (1959). Raštai. (p.87–88). Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla. Kražių Medžiokalnio šventvietė. vle. [žiūrėta 2022-12-02]. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/kraziu-medziokalnio-sventviete/ Medžiokalnis. turizmogidas. [žiūrėta 2022-11-29]. Prieiga per internetą: https://turizmogidas.lt/lt/lankytinos-vietos/kelmes-rajono-savivaldybe/medziokalnis-128 Medžiokalnis. pamatyklietuvoje. [žiūrėta 2022-11-29]. Prieiga per internetą: https://www.pamatyklietuvoje.lt/details/medziokalnis/6899# Pasakojimas apie Joninių šventę Medžiokalnyje. [žiūrėta 2022-12-05]. Prieiga per internetą: Piliakalniai ir kalnai (kelmeszemaitesvb.lt) Vaitkevičius, V. (1998). Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. (p. 473–476).Vilnius: Diemedžio leidykla.
2020 © Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešoji biblioteka
Medžiokalnio kalnas
(alkakalnis)
Pavadinimas: Medžiokalnis Apskritis: Šiaulių aps. Rajonas: Kelmės r. Seniūnija: Kražių sen., Pamedžiokalnio k. Unikalus objekto kodas 17166 Vertė Istorinė, mitologinė, sakralinė Portalo https://www.pamatyklietuvoje.lt pateikta informacija: Medžiokalnis – tai kalva, esanti Kražių seniūnijoje, Kražantės upės slėnyje, apaugusi lapuočių mišku, kuriame vyrauja ąžuolai. Tai gamtos sukurta plokščia viršūnė. Šiaurinė jos dalis yra kiek aukštesnė, pasisukusi į vakarų pusę. Pasak Vykinto Vaitkevičiaus (1998), Medžiokalnis esantis daugiau nei 950 m į šiaurę nuo Kražių bažnyčios, 400 m į šiaurės rytus nuo Kražantės upės kairiojo kranto, į rytus nuo kelio Kražiai–Pamedžiokalnis–Kalnyčiai. Plokštikalnis 900 m ilgio šiaurės–pietų kryptimi ir 550 m pločio rytų–vakarų kryptimi. Pagal V. Vaitkevičiaus (1998) pateiktą informaciją, ant kalno jodinėdavo ponai, medžiodavo zuikius, nuo to ir kilęs kalvos pavadinimas. Pagal portalo https://turizmogidas.lt/ pateiktą informaciją, čia ilsėdavosi karalius Žygimantas Augustas, kunigaikščiai Kęsgailos, Radvilos, Chodkevičiai, o tarpukario laikotarpiu Medžiokalnyje pradėta statyti kryžius, kurie kelis kartus buvo perstatyti. Visuotinė lietuvių enciklopedija (www.vle.lt) nurodo, kad Kražių Medžiokalnio šventvietės-alkakalnio šlaitai 12–15 m aukščio, ant jos – stebuklingas ąžuolas ir šaltinis. Pasak V. Vaitkevičiaus (1998), šaltinis tryškęs iš senos pušies stuobrio, tačiau ir ąžuolo (38 cm skersmuo, 16 m aukštis) priekelmyje buvusi kiaurymė, iš kur veržėsi vanduo. Padavimai pasakoja, kad po ąžuolu buvo kūrenama šventoji ugnis, stovėjo deivės Medeinės statula. Dažnai moterys ir merginos (būtinai tik naktimis) eidavo klūpomis apie stebuklingą ąžuolą, prašydamos įvairių malonių (ištekėti, susilaukti įpėdinių, sveikatos), šaltinio vandeniu gydydavosi akis, žegnodavosi su vandeniu. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Medžiokalnį aplankęs žinomas kraštotyrininkas, fotografas, žurnalistas Balys Buračas rašo, kad, pasak žmonių, kalnas yra nepaprastas, „dar ir todėl, kad ant tokio aukšto, vien iš sauso žvyro susidedančio kalno nuo amžių auga ąžuolų miškas. Ir nuostabu, kad tas miškas nei džiūsta, nei auga – jis toks pat, kaip senieji žmonės prisimena iš savo kūdikystės“ (2011, p.142). V. Vaitkevičiaus (1998) pateikia įdomios, senų žmonių pasakojimų pagrindu surinktos informacijos: prie ąžuolo ir šaltinio buvusi pastatyta koplyčia (nugriauta per Pirmąjį pasaulinį karą), kur kunigas laikydavo mišias, esą Medžiokalnyje randama druskos, o iš kalno požemiai eina į Kražius ir Linkaučius. Eugenijus Danilavičius (1984) rašo, kad į Medžiokalnį mėgdavęs įkopti 1617–1619 m. Kražių jėzuitų kolegijoje poetiką dėstęs vienas didžiausių to meto Europos poetų Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Sakoma, kad šis lotyniškai rašęs „dainius ant didžiulio Medžiokalnyje augusio ąžuolo buvo išpjaustęs vieną savo eilių posmą“ (p. 24), tačiau praėjus daugiau nei šimtmečiui, to ąžuolo ieškojęs poetas Dionizas Poška, bet ąžuolai jau buvę iškirsti, o D. Poška viename savo eilėraščių apgailestavo: Sarbijauskis ties Kražiais Medžiokalny rašė Ant ąžuolo, bet dabar iškirto, ištašė... Medžiokalnio botaninis draustinis užima 79 ha plotą. Čia auga 335 augalų rūšys, iš kurių 12 rūšių yra saugoma. Botaniniu draustiniu ši kalva buvo paskelbta nuo 1960 m. Šiandien Medžiokalnis yra pamėgta Kražių bendruomenės susibūrimo vieta. Čia kasmet vyksta įvairios šventės, koncertai, kiti renginiai. Padavimai apie Medžiokalnį Žiloje senovėje turtingajam Gražiui žynys išpranašavo: jeigu jis nori gyvenimą pabaigti laimingas būdamas, turi gražioje miškingoje vietoje pastatyti dvarą ir priversti sau tarnauti visus aplinkinius žmones. Gražys pasikvietė išmanančius žmones, kad surastų tinkamą vietą. Išrinko išminčiai gražią, miškais apaugusią vietovę ant Kražantės kranto. Ir tarė išmintingą žodį, kad pilį reikia statyti ant Medžiokalnio. Todėl Gražys įsakė iškirsti ąžuolyną, visus galingus šimtamečius ąžuolus, kuriais buvo apaugęs Medžiokalnis. Kad ir išmintingi buvo išminčiai, patarę čia statyti pilį, bet ir jie nežinojo, kad šis ąžuolynas yra šventas ir gyvena jame medžioklės ir miškų globėja dievaitė Medeinė. Supyko dievaitė ir vos tik pastatyton pilin atvedė galingus priešus, kurie pilį sudegino, sunaikino. O žmonės šią vietovę pavadino Gražiais, bet per laiką pavadinimas apsitrynė ir paliko Kražiai. Pasakojo Janina Kasčiauskaitė Medžioima* Tuo vardu mūsų liaudies padavimai plačiai mini deivę, globojančią medžioklę. Žmonės ją vaizduojasi kaip merginą su vyrišku veidu, apsigaubusią meškos kailiu, su lanku ant pečių. Vietos padavimas sako, kad Žemaičiuose, Raseinių apskrityje, prie Kražių miestelio, kairėje Kražantės upės pusėje, ant kalno vardu Medžiokalnio, poeto Sarbievijaus pamėgtoje vietoje, buvusi deivės Medžioimos šventykla. Ten, kaip žmonės pasakoja ir nūnai ji tarpais pasirodanti – liūdna, apsiverkusi, be lanko ir meškos kailio. Jos žodžiai, kuriais prakalbanti į praeivius, esą tokie: „Lietuva yra miškuose! Kirskit miškus; iškirskite miškus – nebus Lietuvos. Kirskit! Kirskit!“ Liudvikas Adomas Jucevičius *Tokio vardo mitinė būtybė ligi šiol nėra užfiksuota. Narbutas duoda dvi to pavadinimo lytis – medzioima, reiškiančią Laimą, ir medziojna – miškų nimfą. Pastabos ir paaiškinimai (1959). Iš Jucevičius, L. A. Raštai (p. 624). Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla. Pasakojimas apie Joninių šventę Medžiokalnyje Nuo seno Medžiokalnyje buvo švenčiamos Joninės. Deivė Kupolė su dukra Rasa trumpiausią metų naktį, vienąkart per metus, pasirodydavo prie Medeinės laužo su surinktomis žolelėmis, kurios gydančios nuo įvairiausių ligų. Taip pradėjo žmonės rinkti vaistažoles, išmoko jomis gydytis. Retėjant miškams, vaidilutės Medžiokalnį apleido. Iškeliavo ir Kupolė, o likusi tik Rasa, nuolat ieškanti deivės Mildos jai dovanoto žiedo, kurį buvo pametusi tankiame papartyne. Užrašė N. Petrošiutė Bibliografinių nuorodų sąrašas Buračas, B. (2011). Lietuvos piliakalniai . (p. 142). Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus. Danilavičius, E. (1984). Šlamėkit, ąžuolai. (p. 24). Vilnius: Vaga. Jucevičius, L. A. (1959). Raštai. (p.87–88). Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla. Kražių Medžiokalnio šventvietė. vle. [žiūrėta 2022-12-02]. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/kraziu-medziokalnio-sventviete/ Medžiokalnis. turizmogidas. [žiūrėta 2022-11-29]. Prieiga per internetą: https://turizmogidas.lt/lt/lankytinos-vietos/kelmes-rajono-savivaldybe/medziokalnis-128 Medžiokalnis. pamatyklietuvoje. [žiūrėta 2022-11-29]. Prieiga per internetą: https://www.pamatyklietuvoje.lt/details/medziokalnis/6899# Pasakojimas apie Joninių šventę Medžiokalnyje. [žiūrėta 2022-12-05]. Prieiga per internetą: Piliakalniai ir kalnai (kelmeszemaitesvb.lt) Vaitkevičius, V. (1998). Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. (p. 473–476).Vilnius: Diemedžio leidykla.
