Papilalio piliakalnis

Pavadinimas: Papilalis Kiti pavadinimai: Pilė, Pilalė, Pilis, Kilonių piliakalnis Apskritis: Šiaulių aps. Rajonas: Kelmės r. Seniūnija: Vaiguvos sen. LKS: 6170692, 418818 WGS: 55.664167, 22.709722 Registro Nr.: A1338 Unikalus kodas 5144 Apsaugos tikslas: moksliniam pažinimui bei viešajam pažinimui ir naudojimui Rūšis: piliakalnis Portalo www.piliakalniai.lt pateikta informacija: piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, buvusio Pilies (arba Kilonių (Rimkus, 1992)) ežero (dabar pelkės) šiaurės vakarų krante. Aikštelė apvali, 35 m skersmens, iš visų pusių apjuosta pylimu, kuris geriausiai išlikęs šiaurės pusėje, kur yra 1,3 m aukščio, 15 m pločio. Piliakalnio šiaurės–šiaurės rytų papėdėje, 6 m žemiau aikštelės iškastas 15 m pločio, 1 m gylio griovys, už kurio likęs piliakalniui nepanaudotas 24 m ilgio, 30 m pločio kalvos kraštas, sudarąs tarsi papilį, nes jį juosia dauba. Šlaitai statūs, 5–11 m aukščio. Piliakalnis datuojamas I–II tūkst. pradžia. Pasiekiamas keliu Kelmė–Kilonys. Pasak Kelmės rajono kraštotyrininko V. Rimkaus (1992), piliakalnis yra Papilalio kaimo pietinėje dalyje, prie ribos su Plumpiais. Papilalio kaimo šiaurinėje dalyje pasukus į kairę pietvakarių link, lauko keliuku pavažiavus 1,3 km – kelio dešinėje, miške stūkso Papilalio piliakalnis. Kiek išsamiau apie piliakalnį rašo A. Tautavičius (1968), kuris mini, jog kalva yra pailga iš šiaurės rytų į pietvakarius, o iš rytų ir pietryčių remiasi į minėtą pelkę, taip pat pažymi, kad kalvos šlaitai gana statūs, pietvakarinis šlaitas siekia 11 m aukščio. Autorius rašo, kad būtent ties pietvakarine kalvos pašlaite kadaise tekėjęs mažas upelis, todėl daroma išvada, kad iš minėtų trijų krypčių (pietvakarių, pietų ir rytų) piliakalnį saugo gamtinės kliūtys (pelkės, t. y. buvęs ežeras, upelis), o šiaurės rytuose buvo supiltas apie 28 m ilgio pylimas, kuris virš aikštelės iškyla apie 1,3 m, todėl čia išorinio piliakalnio šlaito aukštis tik 6 m. Šioje pašlaitėje vėl buvęs griovys, o už jo į šiaurę ir šiaurės rytus tęsiasi likusi kalvos dalis, kuri sudaro tarsi papilį, apsuptą pelkių. Papilis turi 35–36 m skersmens aikštelę ir 4–5 m aukščio šlaitus. Piliakalnis apaugęs medžiais, krūmais, o toliau vakaruose yra nedidelis miškas. Pasak M. Michelberto (2018, p. 9), „matyti, kad piliakalnis buvo gerai įtvirtintas ir jame tikriausiai stovėjo medinė pilis“. Beje, tiek A. Tautavičius, tiek M. Michelbertas teigia, kad piliakalnio aikštelė yra 42 m ilgio ir 30 m pločio, aikštelės žemė tamsi, juoda žemė – kultūrinio sluoksnio pėdsakai. Informaciją apie Papilalio piliakalnio apylinkės gyventojus pateikia ir T. Eitutis (2013), teigdamas, kad Papilalio bendruomenė turėjo vidutinio dydžio gerai įtvirtintą piliakalnį, datuojamą VII–XII a., o „apžvelgus pagrindinius Kelmės rajono archeologinius objektus ir jų sankaupas, matyti, kad vėlyvajame geležies amžiuje čia kūrėsi daug bendruomenių grupių“ (Eitutis, 2013, p. 29), o Papilalio bendruomenę autorius mini tarp stipriausių Kelmės rajono piliakalnių apylinkių bendruomenių. Tačiau kraštietis archeologas M. Michelbertas (2018, p. 190), rašydamas apie Vaiguvos apylinkių proistorę, spėja, kad jau „viduriniajame geležies amžiuje buvo apgyvendintas Papilalio piliakalnis ir jame jau buvo atlikti pirmieji fortifikacijos darbai“, o „šio piliakalnio gyventojai savo mirusiuosius laidojo netoliese, nes Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus Archeologijos skyriuje saugoma keliolika daiktų su nuoroda, kad jie rasti kapinyno paviršiuje <...> aptikti papuošalai rodo, kad Papilalio kapinyne nedeginti mirusieji laidoti IX–XI a.“ (Michelbertas, 2018, p. 190). Įdomius skaičiavimus pateikia G. Griciūtė (2015), teigdama, kad Papilalio piliakalnio žvalgų matomumas nepaisant aplinkos yra 13,4 km ir matomas plotas net 563,82 km², tačiau, kai aplink 4 m aukščio medžiai, matomumas sumažėja iki 6,3 km, o matoma teritorija yra 124,63 km². 1903 m. piliakalnį žvalgė archeologas L. Kšivickis. Archeologinį pasą 1960 m. sudarė kraštotyrininkas P. Jagminas. Į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą Papilalio piliakalnis įtrauktas 1998 m. Pasakojimai apie Papilalio piliakalnį Pasakojama, kad Pilalės duobėje seniau tyvuliavęs vanduo ir ten maudydavosi laumės, o paskui šokdavusios su velniais. Piktosios dvasios saugodavusios piliakalnyje užkeiktą geležinę skrynią su brangenybėmis. Kartą vidurnaktį, tarnų lydima, į kalną atvykusi Adošiškės dvaro ponia su švęstu vandeniu tų brangenybių išsikasti. Dvaro tarnai ilgai kasė ir jau kastuvais buvo užtikę skrynios viršų, bet staiga iš arti pragydęs gaidys ir skrynia nugarmėjusi gilyn. Po to dar kelis kartus naktį bandę kasti, bet kiekvieną kartą vis gaidys sutrukdydavęs. Tada atsivedę kunigą ir zakristijoną, bet ir šį kartą brangenybių išsikasti nepasisekę. Nuo to laiko naktimis Adošiškėje pasirodydavę velniai ir taip gąsdindavę ponią už turtų ieškojimą, kad ji buvo priversta iš Adošiškės išbėgti. Po kurio laiko vis dėlto kažkokiam žmogeliui pavykę tą skrynią išsikasti, bet kitą naktį apstoję velniai ir taip jį išgąsdinę, kad vargšas vietoje kritęs negyvas. *** Papilalio kaime ant Pilalės kalno buvusi pagonių šventovė, kuri vėliau prasmegusi į žemę, o jos vietoje atsiradęs ežeras. Manoma, kad tai pasakojimas apie Pilies arba Kilonių ežero atsiradimą. Sakoma, kad ant Pilalės žmonės dažnai naktimis matą kūrenantis ugnį. *** Senų senovėje Akmenių dvare, priklausiusiame Tiškevičiui, apsistojęs pulkas raitosios ir pėstininkų kariuomenės, skirtos pilies statybai. Kiekvienas apylinkės žmogus privalėjo eiti kalną pilti. Ligi pačios būsimo kalno viršūnės buvo išvarytas ąžuolinis sankertinys (statinys) žemėms sulaikyti, kad nešliaužtų žemyn. Kalną pylę vyrai ir moterys, net vaikai. Buvę liepta iškirsti miškuose proskyną, kad kalnas iš Kražių būtų matyti, kad lengva būtų susitelkti ir patogu žvalgytis. Jei eitų priešo kariuomenė, patektų į spąstus. Piliakalnio ir piles statytojams maistą vežioję iš Vaiguvos. Po kelių metų žmonės išardę jau ėmusius pūti kalno pylimus, kurie laikė statinius.