Pavadinimas: Raganynės kalnelis Kiti pavadinimai: Aukštiškių piliakalnis Apskritis: Šiaulių aps. Rajonas: Kelmės r. Seniūnija: Tytuvėnų apylinkių sen., Aukštiškių k. WGS: 23.227, 55.643 Registro numeris M230 Unikalus objekto kodas 6098 Rūšis: Mitologinis paminklas Aukštiškių kaimas yra rytinėje Kelmės rajono dalyje, 3 km į šiaurę nuo Budraičių, apie 250 m į pietryčius nuo kelių Tytuvėnai–Aukštiškė ir Tytuvėnai–Šiaulėnai sankryžos, o Raganynės kalnelis – šiaurinė kaimo dalis, 100 m į rytus nuo Tytuvėnų–Šedbarų kelio. Kadaise šią kalvą iš trijų pusių supo Raganiukų pelkė. Pagal Vykinto Vaitkevičiaus (1998) informaciją, kalniukas beveik taisyklingo keturkampio formos, viršuje – 30x20 m dydžio aikštelė, šlaitai iki 6 m aukščio, pietinėje pusėje – įdubimas, prie kurio yra du akmenys. Anot kraštotyrininko Juozo Markelevičiaus (1974), Mokslų akademijos Istorijos instituto archeologų nuomone, kalnelis – tai V–VI a. kapinaitės. Jos dar vadinamos Aukštiškių senosiomis kapinėmis II, o taip pat ir Raganynės kapiukais. Ant kalnelio 1990 m. pastatytas ąžuolinis kryžius. Jį, kaip padėką Dievui už tai, kad tėvai sugrįžo iš tremties, pastatė sūnus Antanas Tamutis. Pasak Šarūno Laužadžio (2013), „Aukštiškio senkapiai yra neabejotiną mitologinę sakralinę vertę turintis alkakalnis“ – vietos gyventojai yra pasakoję, kad „Senovėje toje vietoje buvęs didelis mūšis, kuriame žuvęs žymus karys. Jo garbei ir buvo supiltas tas kalnas, o žmonės eidavo per kryžiaus dienas ten pasimelsti“. V. Vaitkevičius rašo, kad kraštotyrininkas Petras Jagminas yra užrašęs įvairių pasakojimų: „Naktį kalną raitos ant šluotų atjodavo plačios apylinkės raganos ir šokdavo su nelabaisiais prie laužo“ arba „Ant kalno vaidendavosi klaikios šviesos. Be to, kartą pravažiuojančiam žmogui į ratus įšoko juoda blizgančiom akim būtybė ir susirangiusi gulėjo vežime tol, kol žmogus pravažiavo kalną“ (1998, p. 451), todėl nakties metu žmonės bijodavo eiti ar važiuoti pro šį kalną. Sakoma, kad kalnelis grimztąs į pelkę, nes anksčiau buvęs žymiai aukštesnis. Padavimas apie Raganinės piliakalnį Senais laikais neatsistebėtinai buvo gražios Lietuvos kalvos ir kalvelės, apaugusios eglėmis, ąžuolais, spanguolynais. Pavasariais žydėdavo ievos, savo kvapais ir baltumu visiems, kas tik gyvas, prišaukdamos jaunystę. Rudeniop žmones traukdavo riešutų derlius, o alksniai tarsi šlamėjo: „Nešok aukščiau bambos, nesuskaičiavęs savo prabėgusių metų“. Kalvos papėdėje stovėjo neišvaizdus namas, sudėtas iš didžiulių akmenų. Tame akmenų name gyveno šeima: Milžinas vyras, kuris turėjo žmoną su ilga, kuprota nosim ir plonytėm blauzdom ir trys dukterys, labai jau panašios į motiną. Jei sustatytum visas į vieną eilę, tai atrodytų lyg nupjauti stagarai. O ir piktumu viena kitai nė kiek nenusileido. Vieną vėlų vakarą į jų kiemą atsitiktinai užsuko pailsėti pulkas medžiotojų. Vienas jų apsidairė ir, lyg ką įtartino pamatęs, sušuko: – Ei, vyrai! Čia gi – raganos! Čia tikra raganinė. Žiūrėkit, jos visos panašios. Bėkim greičiau iš čia! Merginos, pajutusios, kad grobis gali dingti, puolė prie medžiotojų ir, įsikibusios į arklių karčius, ėmė šaukti: –Imk mane! Imk mane! Gal taikliaakiai ir būtų pasidavę pagundai, tačiau jų ištikimieji arkliai pašoko ir nurūko, palikdami paskui save tik nepermatomą dulkių rūką. Na, o merginoms iš sielvarto plyšo širdys ir jos negyvos prisiplojo prie žemės. Jų motina labai liūdėdama apsisiautė kiškio kailiu ir krito tarp dukterų, paversdama jas ir save grumstėtu kalneliu... Nuo to laiko tą kalnelį imta vadinti Raganine. Dar sako, kad kartais vidurnakty, kada smarkus vėjas pučia, girdisi šauksmas: „Imk mane! Imk mane!“... Sukūrė Julija Butkienė, Šedbarai