2020 © Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešoji biblioteka
Tytuvėnų Švč. Mergelės
Marijos, Angelų
Karalienės bažnyčia
Pirmosios žinios apie Tytuvėnus aptinkamos XVI a. pradžioje, kai didysis kunigaikštis Aleksanadras dovanojo žemes mirusio Vilniaus vaivados Aleknos Sudimantaičio dukrai Jadvygai. Vėliau Tutuvėnai turėjo ne vieną šeimininką: priklausė Ivanui Glebavičiui (1555 m.), Ukmergės stalininkui Jonui Gruževskiui (1581 m.), Kristupas Zienavičius (1589 m.), Andriejus Valavičius (1609 m.). Būtent su pastaruoju siejama bernardinų vienuolyno ansamblio (ir bažnyčios) Tytuvėnuose pradžia. 1614 m. A. Valavičius, pasak D. Klajumienės (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008), surašė aktą, skirtą bernardinų vienuoliams, kuriame minėjo ketinimą funduoti vienuolyną Tytuvėnuose. Deja, pats A. Valavičius įgyvendinti savo sumanymo nespėjo – mirė tais pačiais 1614 metais. Tytuvėnus ir vienuolyno statybų įsipareigojimai atiteko velionio broliams: Jeronimui, Pauliui ir Eustachijui. Daugiausia dėmesio Tytuvėnams ir vienuolynui skyrė Jeronimas Valavičius. Vadovauti bažnyčios ir vienuolyno statybos darbams buvo pasamdytas meistras iš Vilniaus Tomas Kasparas. Įdomi istorija, susijusi su vietos vienuolyno statybai išrinkimu. Pasak Dalios Klajumienės, „vieną 1618 m. naktį būsimasis statybų vadovas Tomas Kasparas su savo pameistriu pamatę ant kalnelio šviesulį, kurio nepajėgęs užgesinti tą naktį siautęs vėjas. Vienuoliams sutikus, kad tai pranašingas ženklas, regėjimas palaikytas stebuklu ir vienuolynui parinkta toji kalnelio vieta“ (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008, p. 249). Anot Algirdo Baliulio, pirmiausia pastatytas vienuolynas, o bažnyčia – tik 1633 m., kuri konsekruota 1635 m. lapkričio 1 d. (Tytuvėnai: istorija, kultūra, meno paminklai, 2006). Taigi, visa vienuolyno ir bažnyčios statyba nuo kertinio akmens įmūrijimo iki bažnyčios pašventinimo užtruko 17 metų. 1636 m., mirus J. Valavičiui, Tytuvėnai atiteko Teklei Valavičiūtei, kuri buvo ištekėjusi už Aleksandro Liudviko Radvilos, vėliau buvo išnuomotas Bresto stalininkui Povilui Zarankai ir jo žmonai Zofijai Gradovskai. Tytuvėnai gana stipriai nukentėjo 1655–1660 m., kuomet vyko Šiaurės karas. Tytuvėnų dvaras, o su juo ir visas miestelis, nors ir priklausęs Radviloms, tačiau labai dažnai buvęs įkeistas kitiems: XVIII a. dvarą valdė Kazimieras Zaranka, vėliau – Antanas Abramavičius. Radvilų giminė ilgiausiai buvo Tytuvėnų savininke, tik 1808 m. dvarą nupirko Šiaulių apskrities pakamaris Jonas Burba, o jo dukrai Celinai ištekėjus už Adolfo Pšeciševskio, valdė Pšeciševskiai, 1866 m. jų dukra Celina ištekėjo už Izidoriaus Riomerio, 1882 m. dvarą paveldėjo Eugenijus Riomeris, kurio žmona buvo dailininkė Sofija Dembovskytė-Riomerienė. 1941 m. Riomeriai ištremti į Sibirą. Tuo tarpu vienuolyno pastatais rūpinosi patys vienuoliai: prie vienuolyno įsteigta mokykla bajorų vaikams, 1764–1770 m. prie mokyklos pastatytas naujokynas. . XVIII a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai vienuolynui vadovavo gvardijonas Gabrielis Radvanskis, buvo pradėti viso ansamblio rekonstrukcijos darbai, trukę iki pat amžiaus pabaigos. 1735 m. prie bažnyčios vakarinio fasado pristatyti du bokštai ir prieangis, po metų pastatytas vienuolyno noviciatas – pasirengimo tapti vienuoliais institucija. Beje, šis pastatas iki mūsų dienų neišliko. Anot Algirdo Baliulio (Tytuvėnai: istorija, kultūra, meno paminklai, 2006), 1772–1773 m. prie bažnyčios ir vienuolyno pristatytos arkadinės gelerijos, skirtos Kryžiaus keliui įrengti, 1775 m. pastatyta koplyčia, pasak D. Klajumienės „koplyčia kartu su 25 tapytomis ir 14 gipsinių horeljefinių Kryžiaus kelio stočių galerijoje yra vienintelis iki šių dienų Lietuvoje išlikęs bernardiniškojo Kančios kelio ansamblis“ (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008, p.251). Ta pati D. Klajumienė pažymi, kad „XWIII a. šeštajame–aštuntajame dešimtmetyje rekonstruotas ir Tytuvėnų Angelų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios interjeras: suformuotas devynių puošnių vėlyvojo baroko altorių ansamblis, 1789 m. įrengti nauji barokiniai vargonai“ (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008, p.250). Tytuvėnai gerokai nukentėjo per 1831 m. ir 1863 m. sukilimus, o numalšinus pastarąjį, rusų valdžia apkaltino vienuolius parama sukilėliams, 1964 m. vienuolynas buvo uždarytas. Parapijiečių ir ypatingai Žemaičių vyskupo M. Valančiaus pastangomis, bažnyčią pavyko išsaugoti. Kaip nurodo A. Baliulis, carinėse įstaigose ilgai buvo galvojama, kaip panaudoti buvusio vienuolyno pastatus – dalis vienuolyno atiteko klebonijai, o bažnyčia liko katalikų rankose (Tytuvėnai: istorija, kultūra, meno paminklai, 2006). Noviciate turėjo būti įrengtas stačiatikių šventiko būstas, tačiau, pasak D. Klajumienės, „kol biurokratai susirašinėjo, rengė, derino projektus, popas pasistatė namus miestelyje ir 1887 m. jam numatytas patalpas – noviciatą– įsakytą nugriauti“ (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008, p.252). 1874 m. Tytuvėnuose pastatyta cerkvė. Nenaudojama ir neprižiūrima vienuolyno dalis ėmė irti, nugriauti kiek toliau nuo vienuolyno ansamblio centro stovėję ūkiniai trobesiai. Sovietiniais metais komplekse buvo įsikūrusios įvairios įstaigos, 1961–1973 m. ansamblis buvo remontuojamas, 1961–1964 m. perdengtas bažnyčios stogas ir pan. 2012 m. sausio 26 d. bažnyčią nuniokojo kilęs didžiulis gaisras, kurio metu išdegė apie 1 tūkst. kvadratinių metrų vienuolyno stogo, apdegė ir apanglėjo bažnyčios medžio stogo konstrukcijos, sudegė dalis sakralinio meno muziejuje eksponuotų liturginių reikmenų, gesinant gaisrą nuo vandens nukentėjo vienuolyno pirmojo aukšto freskos. Vienuolynas buvo pilnai restauruotas, o Tytuvėnų bažnyčiai restauruoti, išskyrus stogus, buvo gautos Europos Sąjungos lėšos. Bažnyčia restauruota iki 2015 m. Rasa Butvilaitė teigia, kad ansamblio architektūroje ryški daugiasluoksnė gotikos, renesanso ir baroko stilių dermė (Tytuvėnų bernardinų bažnyčia ir vienuolynas, 2004). Bažnyčią puošia vėlyvojo baroko devynių altorių, sakyklos ir krikštyklos ansamblis. D. Klajumienė pažymi, kad „didžiojo altoriaus prasminis akcentas – malonėmis garsėjantis Švč. Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas, tapytas nežinomo Lietuvos dailininko, XVII a. trečiajame dešimtmetyje“ (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008, p.258). altorių puošia ir daugiau vertingų paveikslų. Prasmingi ant lentų tapyti šv. Bernardino Siniečio ir šv. Bonaventūro atvaizdai. Vienas išskirtiniausių bažnyčios tapybos darbų – paveikslas „Šv. Pranciškaus Asyžiečio genealoginis medis“, datuojamas XVIII a. p. p. Bažnyčios centrinės navos sienos papuoštos dailininko Petro Rozelino 6 darbų ciklu, kurie sukurti 1796–1801 m. Iki šių dienų nedaug išliko ant sienų tapytų kompozicijų. Ansamblyje išlikę antkapiai ir lentos su epitafijomis (yra išlikęs vienuolyno fundatoriaus A. Valavičiaus antkapis), o po bažnyčios grindimis buvo įrengti laidojimo rūsiai. Bibliografinis nuorodų sąrašas Baliulis A. (2006). XVI–XIX a. miestelio istorija. Iš Klajumienė D. (Sud.), Tytuvėnai: istorija, kultūra, meno paminklai (p. 13–35). Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla. Butvilaitė R. (2004). Ansamblio architektūra. Iš Tytuvėnų bernardinų bažnyčia ir vienuolynas (p. 69–91). Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla. Klajumienė D. (2008). Tytuvėnų Angelų Švč. Mergelės Marijos bažnyčia ir bernardinų vienuolynas. Iš Klajumienė D. (Sud.), Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai (p. 247–267). Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla.
2020 © Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešoji biblioteka
Tytuvėnų Švč. Mergelės
Marijos, Angelų Karalienės
bažnyčia
Pirmosios žinios apie Tytuvėnus aptinkamos XVI a. pradžioje, kai didysis kunigaikštis Aleksanadras dovanojo žemes mirusio Vilniaus vaivados Aleknos Sudimantaičio dukrai Jadvygai. Vėliau Tutuvėnai turėjo ne vieną šeimininką: priklausė Ivanui Glebavičiui (1555 m.), Ukmergės stalininkui Jonui Gruževskiui (1581 m.), Kristupas Zienavičius (1589 m.), Andriejus Valavičius (1609 m.). Būtent su pastaruoju siejama bernardinų vienuolyno ansamblio (ir bažnyčios) Tytuvėnuose pradžia. 1614 m. A. Valavičius, pasak D. Klajumienės (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008), surašė aktą, skirtą bernardinų vienuoliams, kuriame minėjo ketinimą funduoti vienuolyną Tytuvėnuose. Deja, pats A. Valavičius įgyvendinti savo sumanymo nespėjo – mirė tais pačiais 1614 metais. Tytuvėnus ir vienuolyno statybų įsipareigojimai atiteko velionio broliams: Jeronimui, Pauliui ir Eustachijui. Daugiausia dėmesio Tytuvėnams ir vienuolynui skyrė Jeronimas Valavičius. Vadovauti bažnyčios ir vienuolyno statybos darbams buvo pasamdytas meistras iš Vilniaus Tomas Kasparas. Įdomi istorija, susijusi su vietos vienuolyno statybai išrinkimu. Pasak Dalios Klajumienės, „vieną 1618 m. naktį būsimasis statybų vadovas Tomas Kasparas su savo pameistriu pamatę ant kalnelio šviesulį, kurio nepajėgęs užgesinti tą naktį siautęs vėjas. Vienuoliams sutikus, kad tai pranašingas ženklas, regėjimas palaikytas stebuklu ir vienuolynui parinkta toji kalnelio vieta“ (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008, p. 249). Anot Algirdo Baliulio, pirmiausia pastatytas vienuolynas, o bažnyčia – tik 1633 m., kuri konsekruota 1635 m. lapkričio 1 d. (Tytuvėnai: istorija, kultūra, meno paminklai, 2006). Taigi, visa vienuolyno ir bažnyčios statyba nuo kertinio akmens įmūrijimo iki bažnyčios pašventinimo užtruko 17 metų. 1636 m., mirus J. Valavičiui, Tytuvėnai atiteko Teklei Valavičiūtei, kuri buvo ištekėjusi už Aleksandro Liudviko Radvilos, vėliau buvo išnuomotas Bresto stalininkui Povilui Zarankai ir jo žmonai Zofijai Gradovskai. Tytuvėnai gana stipriai nukentėjo 1655–1660 m., kuomet vyko Šiaurės karas. Tytuvėnų dvaras, o su juo ir visas miestelis, nors ir priklausęs Radviloms, tačiau labai dažnai buvęs įkeistas kitiems: XVIII a. dvarą valdė Kazimieras Zaranka, vėliau – Antanas Abramavičius. Radvilų giminė ilgiausiai buvo Tytuvėnų savininke, tik 1808 m. dvarą nupirko Šiaulių apskrities pakamaris Jonas Burba, o jo dukrai Celinai ištekėjus už Adolfo Pšeciševskio, valdė Pšeciševskiai, 1866 m. jų dukra Celina ištekėjo už Izidoriaus Riomerio, 1882 m. dvarą paveldėjo Eugenijus Riomeris, kurio žmona buvo dailininkė Sofija Dembovskytė-Riomerienė. 1941 m. Riomeriai ištremti į Sibirą. Tuo tarpu vienuolyno pastatais rūpinosi patys vienuoliai: prie vienuolyno įsteigta mokykla bajorų vaikams, 1764–1770 m. prie mokyklos pastatytas naujokynas. . XVIII a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai vienuolynui vadovavo gvardijonas Gabrielis Radvanskis, buvo pradėti viso ansamblio rekonstrukcijos darbai, trukę iki pat amžiaus pabaigos. 1735 m. prie bažnyčios vakarinio fasado pristatyti du bokštai ir prieangis, po metų pastatytas vienuolyno noviciatas – pasirengimo tapti vienuoliais institucija. Beje, šis pastatas iki mūsų dienų neišliko. Anot Algirdo Baliulio (Tytuvėnai: istorija, kultūra, meno paminklai, 2006), 1772–1773 m. prie bažnyčios ir vienuolyno pristatytos arkadinės gelerijos, skirtos Kryžiaus keliui įrengti, 1775 m. pastatyta koplyčia, pasak D. Klajumienės „koplyčia kartu su 25 tapytomis ir 14 gipsinių horeljefinių Kryžiaus kelio stočių galerijoje yra vienintelis iki šių dienų Lietuvoje išlikęs bernardiniškojo Kančios kelio ansamblis“ (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008, p.251). Ta pati D. Klajumienė pažymi, kad „XWIII a. šeštajame–aštuntajame dešimtmetyje rekonstruotas ir Tytuvėnų Angelų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios interjeras: suformuotas devynių puošnių vėlyvojo baroko altorių ansamblis, 1789 m. įrengti nauji barokiniai vargonai“ (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008, p.250). Tytuvėnai gerokai nukentėjo per 1831 m. ir 1863 m. sukilimus, o numalšinus pastarąjį, rusų valdžia apkaltino vienuolius parama sukilėliams, 1964 m. vienuolynas buvo uždarytas. Parapijiečių ir ypatingai Žemaičių vyskupo M. Valančiaus pastangomis, bažnyčią pavyko išsaugoti. Kaip nurodo A. Baliulis, carinėse įstaigose ilgai buvo galvojama, kaip panaudoti buvusio vienuolyno pastatus – dalis vienuolyno atiteko klebonijai, o bažnyčia liko katalikų rankose (Tytuvėnai: istorija, kultūra, meno paminklai, 2006). Noviciate turėjo būti įrengtas stačiatikių šventiko būstas, tačiau, pasak D. Klajumienės, „kol biurokratai susirašinėjo, rengė, derino projektus, popas pasistatė namus miestelyje ir 1887 m. jam numatytas patalpas – noviciatą– įsakytą nugriauti“ (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008, p.252). 1874 m. Tytuvėnuose pastatyta cerkvė. Nenaudojama ir neprižiūrima vienuolyno dalis ėmė irti, nugriauti kiek toliau nuo vienuolyno ansamblio centro stovėję ūkiniai trobesiai. Sovietiniais metais komplekse buvo įsikūrusios įvairios įstaigos, 1961–1973 m. ansamblis buvo remontuojamas, 1961–1964 m. perdengtas bažnyčios stogas ir pan. 2012 m. sausio 26 d. bažnyčią nuniokojo kilęs didžiulis gaisras, kurio metu išdegė apie 1 tūkst. kvadratinių metrų vienuolyno stogo, apdegė ir apanglėjo bažnyčios medžio stogo konstrukcijos, sudegė dalis sakralinio meno muziejuje eksponuotų liturginių reikmenų, gesinant gaisrą nuo vandens nukentėjo vienuolyno pirmojo aukšto freskos. Vienuolynas buvo pilnai restauruotas, o Tytuvėnų bažnyčiai restauruoti, išskyrus stogus, buvo gautos Europos Sąjungos lėšos. Bažnyčia restauruota iki 2015 m. Rasa Butvilaitė teigia, kad ansamblio architektūroje ryški daugiasluoksnė gotikos, renesanso ir baroko stilių dermė (Tytuvėnų bernardinų bažnyčia ir vienuolynas, 2004). Bažnyčią puošia vėlyvojo baroko devynių altorių, sakyklos ir krikštyklos ansamblis. D. Klajumienė pažymi, kad „didžiojo altoriaus prasminis akcentas – malonėmis garsėjantis Švč. Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas, tapytas nežinomo Lietuvos dailininko, XVII a. trečiajame dešimtmetyje“ (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008, p.258). altorių puošia ir daugiau vertingų paveikslų. Prasmingi ant lentų tapyti šv. Bernardino Siniečio ir šv. Bonaventūro atvaizdai. Vienas išskirtiniausių bažnyčios tapybos darbų – paveikslas „Šv. Pranciškaus Asyžiečio genealoginis medis“, datuojamas XVIII a. p. p. Bažnyčios centrinės navos sienos papuoštos dailininko Petro Rozelino 6 darbų ciklu, kurie sukurti 1796–1801 m. Iki šių dienų nedaug išliko ant sienų tapytų kompozicijų. Ansamblyje išlikę antkapiai ir lentos su epitafijomis (yra išlikęs vienuolyno fundatoriaus A. Valavičiaus antkapis), o po bažnyčios grindimis buvo įrengti laidojimo rūsiai. Bibliografinis nuorodų sąrašas Baliulis A. (2006). XVI–XIX a. miestelio istorija. Iš Klajumienė D. (Sud.), Tytuvėnai: istorija, kultūra, meno paminklai (p. 13–35). Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla. Butvilaitė R. (2004). Ansamblio architektūra. Iš Tytuvėnų bernardinų bažnyčia ir vienuolynas (p. 69–91). Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla. Klajumienė D. (2008). Tytuvėnų Angelų Švč. Mergelės Marijos bažnyčia ir bernardinų vienuolynas. Iš Klajumienė D. (Sud.), Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai (p. 247–267). Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla.
