2020 © Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešoji biblioteka
Vaiguvos Šv. Jono
Krikštytojo bažnyčia
Vaiguva yra gyvenvietė, įsikūrusi šalia kelio Kelmė–Užventis. Kaip apie Vaiguvą rašo V. Juzumas, „visa jos puošmena – katalikų bažnyčia“ (Žemaičių vyskupijos aprašymas, 2013, p. 607). Pasak V. Rimkaus, seniausios žinios apie Vaiguvą siekia net XIII a. (Kelmės kraštas, 1997), tačiau, anot M. Paknio (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008) ankstyvoji Vaiguvos bažnyčios istorija nėra tiksliai žinoma ir net nurodoma, kad „pati vietovė minima XV a.“ (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008, p. 281), taigi – gerokai vėliau, nei mini V. Rimkus. Anot V. Juzumo (Žemaičių vyskupijos aprašymas, 2013), XV a. Vaiguvos žemes valdė Kęsgailos, o Stanislovas Jonaitis Kęsgaila 1497 m., steigdamas Kražių altariją, jai dovanojo ir Vaiguvos palivarką. K. Misius ir R. Šinkūnas rašo, kad 1599 m. jau minimas Vaiguvos altarista (Lietuvos katalikų bažnyčios, 1993). Pasak V. Juzumo, „pirmasis bažnytėlę Vaiguvoje pastatė Kražių klebonas ir kartu altarista, Žemaičių kanauninkas ir vėlesnis vyskupas Merkelis Elijaševičius Geišas“ (Žemaičių vyskupijos aprašymas, 2013, p. 607). Pirmosios bažnyčios pastatymo data įvairiuose šaltiniuose nurodoma skirtinga. V. Rimkus nurodo, kad iš Kęsgailų Vaiguva tikriausiai atiteko Šemetoms ir kad 1530 m. Kražių altarista Vaiguvoje pastatė katalikų bažnyčią (Kelmės kraštas, 1997). V. Juzumo pateikta informacija yra kitokia – anot jo, 1689 m. Kazimiero Paco sudarytame bažnyčių sąraše jau paminėta Vaiguvos bažnyčia (Žemaičių vyskupijos aprašymas, 2013, p. 607). Tačiau dažniausia informacija yra tokia, kad pirmoji bažnyčia Vaiguvoje pastatyta 1719 m. Bažnyčia pažymėta kaip Kražių dekanato filija. 1776 m. spalio 2 d. vyskupas Jonas Dominykas Lopacinskis Vaiguvos bažnyčią paskelbė parapine. Nauja bažnyčia pastatyta 1803 m., po metų ji konsekruota Šv. Jono Krikštytojo titulu. 1841 m. pastatyta nedidelė varpinė (meistras Motiejus Butvila). 1866–1886 m. bažnyčios klebonu buvo Kazimieras Žeimovičius. Jo rūpesčiu 1877 m. bažnyčia rekonstruota: ji praplėsta, padidinta. Pasak M. Paknio (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008), jau XIX a. viduryje parapijoje iškilmingiausios šventės buvo Šv. Jono Krikštytojo, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir Dievo Apvaizdos. XX a. pirmoje pusėje altorių papuošė Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos skulptūra, o viršuje – pavaizduota Dievo Apvaizda. Kairiajame altoriuje kabo bažnyčios titulą įprasminančio Šv. Jono Krikštytojo paveikslas, kuriame Šv. Jonas Krikštytojas krikštija Jėzų, altoriaus viršuje – Šv. Apaštalų Simono ir Tado Judo paveikslas. Dešiniajame altoriuje kabo paveikslas, vaizduojantis Šv. Juozapą su Kūdikėliu Jėzumi ant rankų. Altoriaus viršuje – Šv. Kazimiero paveikslas. Bažnyčia liaudies architektūros formų, stačiakampio plano, su bokšteliu, yra trys altoriai. 1992 m. spalio 1 d. Vaiguvos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (koplyčia) įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Bibliografinių nuorodų sąrašas Juzumas V. (2013). Kelmė. Iš Žemaičių vyskupijos aprašymas (p. 607–608). Varniai: Žemaičių vyskupystės muziejus. Misius K., Šinkūnas R. (1993). Vaiguva. Iš Lietuvos katalikų bažnyčios: žinynas (p. 359–360). Vilnius: Pradai. Paknys M. (2008). Vaiguvos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Iš Klajumienė D. (Sud.), Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai: straipsnių rinkinys (p. 281–289). Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla. Rimkus V. (1997). Vaiguva. Iš Kelmės kraštas: straipsnių rinkinys (p. 329–337). Vilnius: Atkula.
2020 © Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešoji biblioteka
Vaiguvos Šv. Jono
Krikštytojo bažnyčia
Vaiguva yra gyvenvietė, įsikūrusi šalia kelio Kelmė–Užventis. Kaip apie Vaiguvą rašo V. Juzumas, „visa jos puošmena – katalikų bažnyčia“ (Žemaičių vyskupijos aprašymas, 2013, p. 607). Pasak V. Rimkaus, seniausios žinios apie Vaiguvą siekia net XIII a. (Kelmės kraštas, 1997), tačiau, anot M. Paknio (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008) ankstyvoji Vaiguvos bažnyčios istorija nėra tiksliai žinoma ir net nurodoma, kad „pati vietovė minima XV a.“ (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008, p. 281), taigi – gerokai vėliau, nei mini V. Rimkus. Anot V. Juzumo (Žemaičių vyskupijos aprašymas, 2013), XV a. Vaiguvos žemes valdė Kęsgailos, o Stanislovas Jonaitis Kęsgaila 1497 m., steigdamas Kražių altariją, jai dovanojo ir Vaiguvos palivarką. K. Misius ir R. Šinkūnas rašo, kad 1599 m. jau minimas Vaiguvos altarista (Lietuvos katalikų bažnyčios, 1993). Pasak V. Juzumo, „pirmasis bažnytėlę Vaiguvoje pastatė Kražių klebonas ir kartu altarista, Žemaičių kanauninkas ir vėlesnis vyskupas Merkelis Elijaševičius Geišas“ (Žemaičių vyskupijos aprašymas, 2013, p. 607). Pirmosios bažnyčios pastatymo data įvairiuose šaltiniuose nurodoma skirtinga. V. Rimkus nurodo, kad iš Kęsgailų Vaiguva tikriausiai atiteko Šemetoms ir kad 1530 m. Kražių altarista Vaiguvoje pastatė katalikų bažnyčią (Kelmės kraštas, 1997). V. Juzumo pateikta informacija yra kitokia – anot jo, 1689 m. Kazimiero Paco sudarytame bažnyčių sąraše jau paminėta Vaiguvos bažnyčia (Žemaičių vyskupijos aprašymas, 2013, p. 607). Tačiau dažniausia informacija yra tokia, kad pirmoji bažnyčia Vaiguvoje pastatyta 1719 m. Bažnyčia pažymėta kaip Kražių dekanato filija. 1776 m. spalio 2 d. vyskupas Jonas Dominykas Lopacinskis Vaiguvos bažnyčią paskelbė parapine. Nauja bažnyčia pastatyta 1803 m., po metų ji konsekruota Šv. Jono Krikštytojo titulu. 1841 m. pastatyta nedidelė varpinė (meistras Motiejus Butvila). 1866–1886 m. bažnyčios klebonu buvo Kazimieras Žeimovičius. Jo rūpesčiu 1877 m. bažnyčia rekonstruota: ji praplėsta, padidinta. Pasak M. Paknio (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008), jau XIX a. viduryje parapijoje iškilmingiausios šventės buvo Šv. Jono Krikštytojo, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir Dievo Apvaizdos. XX a. pirmoje pusėje altorių papuošė Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos skulptūra, o viršuje – pavaizduota Dievo Apvaizda. Kairiajame altoriuje kabo bažnyčios titulą įprasminančio Šv. Jono Krikštytojo paveikslas, kuriame Šv. Jonas Krikštytojas krikštija Jėzų, altoriaus viršuje – Šv. Apaštalų Simono ir Tado Judo paveikslas. Dešiniajame altoriuje kabo paveikslas, vaizduojantis Šv. Juozapą su Kūdikėliu Jėzumi ant rankų. Altoriaus viršuje – Šv. Kazimiero paveikslas. Bažnyčia liaudies architektūros formų, stačiakampio plano, su bokšteliu, yra trys altoriai. 1992 m. spalio 1 d. Vaiguvos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (koplyčia) įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Bibliografinių nuorodų sąrašas Juzumas V. (2013). Kelmė. Iš Žemaičių vyskupijos aprašymas (p. 607–608). Varniai: Žemaičių vyskupystės muziejus. Misius K., Šinkūnas R. (1993). Vaiguva. Iš Lietuvos katalikų bažnyčios: žinynas (p. 359–360). Vilnius: Pradai. Paknys M. (2008). Vaiguvos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Iš Klajumienė D. (Sud.), Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai: straipsnių rinkinys (p. 281–289). Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla. Rimkus V. (1997). Vaiguva. Iš Kelmės kraštas: straipsnių rinkinys (p. 329–337). Vilnius: Atkula.
