2020 © Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešoji biblioteka
Verpenos Šv. Onos
bažnyčia (koplyčia)
Verpena yra Kelmės priemiestyje, išsidėsčiusi abipus kelio, einančio į Šaukėnus, šalia Verpeliuko upės. Pasak D. Ramonienės, koplyčia išsiskiria „formų paprastumu ir tūrių proporcijų darna“ (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008, p. 291). XVI a. I pirmojoje pusėje Verpenos dvarą valdė Mogiliavo seniūnas Stanislovas Skiezgala, po jo dvarą paveldėjo Šemetų giminė. Iš brolių Vaclovo, Jono ir Melchioro Šemetų 1585 m. surašyto mirusio tėvo palikimo tarpusavio dalybų, aišku, kad Verpena atiteko Melchiorui. Šemetos dvarą valdė daugiau nei du šimtus metų. 1760 m. paskutinieji šios šeimos Verpenos dvarininkai Liudvika Šemetaitė ir jos vyras Slanimo maršalka Kazimieras Valavičius dvarą perleido Kelmės savininkui Marcijonui Gruževskiui. Anot D. Ramonienės (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008), dažniausia informacija įvairiuose šaltiniuose yra ta, kad pirmąją Verpenos bažnyčią (koplyčią) pastatė K. Valavičius, tačiau yra išlikęs fundacijos aktas, kad „pirmoji koplyčia Verpenoje buvo pastatyta 1723 m. ir ją statė bei fundaciją skyrė Mykolas Šemeta“ (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008, p. 292), o vėliau fundavo Kazimieras ir Liudvika Valavičiai, dar vėliau – Gruževskiai. Pirmoji Verpenos koplyčia išstovėjo daugiau nei 50 metų. 1775 m. Gruževskis pastatė naują medinę koplyčią. D. Ramonienė nėra įsitikinusi „ar ši, iki mūsų dienų išlikusi koplyčia stovi pirmosios vietoje, ar M. Gruževskis jos statybai parinko naują sklypą“ (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008, p. 293). Tačiau jau XIX a. pradžios inventoriuje minima, kad po bažnyčia yra mūrinis rūsys, todėl peršasi išvada, kad koplyčia stovi senosios koplyčios vietoje. Tuo tarpu kanauninkas V. Juzumas mini, kad naujoji, 1760 m. statyta koplyčia stovi vietoj jau 1693 m., stovėjusios „senosios supuvusios bažnytėlės“ (Žemaičių vyskupijos aprašymas, 2013, p. 776). Tas pats V. Juzumas rašo, kad 1760 m. pastatyta bažnyčia pavadinta Šv. Onos titulu ir kad „ši šventė kiekvienais metais iš visur sutraukdavo daugybę žmonių“ (Žemaičių vyskupijos aprašymas, 2013, p. 776). Pasak R. Musneckienės (Šiaulių kraštas, 2015), 1901–1908 metais, kai buvo statoma Kelmės bažnyčia, į Verpenos koplyčią melstis eidavo ir kelmiškiai tikintieji. XIX a. Verpenos koplyčia buvo Kelmės bažnyčios filija, o ir remontuota ne kartą. Sovietiniais metais ji paversta grūdų sandėliu. D. Ramonienė mini, kad „XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje – dešimtojo pradžioje nykstančią koplyčią, kaip vienabokščio šios rūšies statinio pavyzdį, ketinta perkelti į Liaudies buities muziejų“ (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008, p. 294), o R. Musneckienė pažymi, kad vietos gyventojai nesutiko su šiuo sprendimu ir išsaugojo savo šventovę Verpenoje“ (R. Musneckienė, Šiaulių kraštas, 2015). Atkūrus Nepriklausomybę, Verpenos Šv. Onos koplyčia buvo suremontuota, remonto metu išsaugota koplyčios planinė struktūra bei santūrus dekoras. 1995 m. liepos 30 d. koplyčia iškilmingai pašventinta. D. Ramonienė pažymi, kad „iš kitų panašaus pobūdžio Žemaitijos koplyčių, pasak medinės architektūros tyrinėtojų, ji kaip tik išsiskiria aukštu dvitarpsniu, ant žemės pastatytu bokštu. Iš tokio tipo statinių Verpenos koplyčia Žemaitijos regione esą vienintelė“ (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008, p. 294). Šiuo metu pamaldos Verpenos Šv. Onos koplyčioje vyksta nereguliariai. Bažnyčia medinė, santūrių liaudies architektūros formų, stačiakampio plano, vienabokštė, vienanavė. Savo formomis artima Kelmės evangelikų reformatų bažnyčiai. 1995 m. birželio 12 d. Verpenos Šv. Onos bažnyčia (koplyčia) įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Bibliografinių nuorodų sąrašas Juzumas V. (2013). Kelmė. Iš Žemaičių vyskupijos aprašymas (p. 776). Varniai: Žemaičių vyskupystės muziejus. Musneckienė R. (2015, lapkričio 28). Gyvenvietę prie Verpeliuko ištuštino emigracija. Šiaulių kraštas. Ramonienė D. (2008). Verpenos Šv. Onos koplyčia. Iš Klajumienė D. (Sud.), Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai: straipsnių rinkinys (p.291–297). Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla.
2020 © Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešoji biblioteka
Verpenos Šv. Onos
bažnyčia (koplyčia)
Verpena yra Kelmės priemiestyje, išsidėsčiusi abipus kelio, einančio į Šaukėnus, šalia Verpeliuko upės. Pasak D. Ramonienės, koplyčia išsiskiria „formų paprastumu ir tūrių proporcijų darna“ (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008, p. 291). XVI a. I pirmojoje pusėje Verpenos dvarą valdė Mogiliavo seniūnas Stanislovas Skiezgala, po jo dvarą paveldėjo Šemetų giminė. Iš brolių Vaclovo, Jono ir Melchioro Šemetų 1585 m. surašyto mirusio tėvo palikimo tarpusavio dalybų, aišku, kad Verpena atiteko Melchiorui. Šemetos dvarą valdė daugiau nei du šimtus metų. 1760 m. paskutinieji šios šeimos Verpenos dvarininkai Liudvika Šemetaitė ir jos vyras Slanimo maršalka Kazimieras Valavičius dvarą perleido Kelmės savininkui Marcijonui Gruževskiui. Anot D. Ramonienės (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008), dažniausia informacija įvairiuose šaltiniuose yra ta, kad pirmąją Verpenos bažnyčią (koplyčią) pastatė K. Valavičius, tačiau yra išlikęs fundacijos aktas, kad „pirmoji koplyčia Verpenoje buvo pastatyta 1723 m. ir ją statė bei fundaciją skyrė Mykolas Šemeta“ (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008, p. 292), o vėliau fundavo Kazimieras ir Liudvika Valavičiai, dar vėliau – Gruževskiai. Pirmoji Verpenos koplyčia išstovėjo daugiau nei 50 metų. 1775 m. Gruževskis pastatė naują medinę koplyčią. D. Ramonienė nėra įsitikinusi „ar ši, iki mūsų dienų išlikusi koplyčia stovi pirmosios vietoje, ar M. Gruževskis jos statybai parinko naują sklypą“ (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008, p. 293). Tačiau jau XIX a. pradžios inventoriuje minima, kad po bažnyčia yra mūrinis rūsys, todėl peršasi išvada, kad koplyčia stovi senosios koplyčios vietoje. Tuo tarpu kanauninkas V. Juzumas mini, kad naujoji, 1760 m. statyta koplyčia stovi vietoj jau 1693 m., stovėjusios „senosios supuvusios bažnytėlės“ (Žemaičių vyskupijos aprašymas, 2013, p. 776). Tas pats V. Juzumas rašo, kad 1760 m. pastatyta bažnyčia pavadinta Šv. Onos titulu ir kad „ši šventė kiekvienais metais iš visur sutraukdavo daugybę žmonių“ (Žemaičių vyskupijos aprašymas, 2013, p. 776). Pasak R. Musneckienės (Šiaulių kraštas, 2015), 1901–1908 metais, kai buvo statoma Kelmės bažnyčia, į Verpenos koplyčią melstis eidavo ir kelmiškiai tikintieji. XIX a. Verpenos koplyčia buvo Kelmės bažnyčios filija, o ir remontuota ne kartą. Sovietiniais metais ji paversta grūdų sandėliu. D. Ramonienė mini, kad „XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje – dešimtojo pradžioje nykstančią koplyčią, kaip vienabokščio šios rūšies statinio pavyzdį, ketinta perkelti į Liaudies buities muziejų“ (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008, p. 294), o R. Musneckienė pažymi, kad vietos gyventojai nesutiko su šiuo sprendimu ir išsaugojo savo šventovę Verpenoje“ (R. Musneckienė, Šiaulių kraštas, 2015). Atkūrus Nepriklausomybę, Verpenos Šv. Onos koplyčia buvo suremontuota, remonto metu išsaugota koplyčios planinė struktūra bei santūrus dekoras. 1995 m. liepos 30 d. koplyčia iškilmingai pašventinta. D. Ramonienė pažymi, kad „iš kitų panašaus pobūdžio Žemaitijos koplyčių, pasak medinės architektūros tyrinėtojų, ji kaip tik išsiskiria aukštu dvitarpsniu, ant žemės pastatytu bokštu. Iš tokio tipo statinių Verpenos koplyčia Žemaitijos regione esą vienintelė“ (Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai, 2008, p. 294). Šiuo metu pamaldos Verpenos Šv. Onos koplyčioje vyksta nereguliariai. Bažnyčia medinė, santūrių liaudies architektūros formų, stačiakampio plano, vienabokštė, vienanavė. Savo formomis artima Kelmės evangelikų reformatų bažnyčiai. 1995 m. birželio 12 d. Verpenos Šv. Onos bažnyčia (koplyčia) įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Bibliografinių nuorodų sąrašas Juzumas V. (2013). Kelmė. Iš Žemaičių vyskupijos aprašymas (p. 776). Varniai: Žemaičių vyskupystės muziejus. Musneckienė R. (2015, lapkričio 28). Gyvenvietę prie Verpeliuko ištuštino emigracija. Šiaulių kraštas. Ramonienė D. (2008). Verpenos Šv. Onos koplyčia. Iš Klajumienė D. (Sud.), Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai: straipsnių rinkinys (p.291–297). Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla.
